Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Įgriso gyventi „susimetus“... Kas toliau – vedybos ar skyrybos?

Ramunė Pajuodytė.
G.Kropio nuotr. / Ramunė Pajuodytė.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Sveika, Ramune. Su savo vaikinu susipažinau pirmame kurse ir greitai bus 7 metai, kai mes esame kartu. Jau keturis metus gyvename kartu. Atrodo natūralu, kad vis dažniau pasigirsta aplinkinių klausimai „Tai kada vestuvės?“. Deja, mums ši tema yra gana skaudi... Nors mes jau pakankamai subrendę ir daug laiko prabuvę kartu, tačiau mūsų santykiai „gyventi kartu“ dabar yra įstrigę tarp būsenos „kurti šeimą“ ar „pasukti savais keliais“. Staiga, po tiek metų, vaikinui pasidarė nebeaišku, ar jis nori su manimi praleisti visą gyvenimą, ar nori prie manęs taikytis, man įsipareigoti...

Pradėjo lįsti įvairios smulkmenos, kurias anksčiau sugebėdavome išspręsti, o dabar net sunku apie tai pasikalbėti. Seniau tikėjausi, kad po kurio laiko viskas atsistos į savas vietas, charakteriai apsitrins, o mes smagiai atšoksime vestuves, tačiau dabar jaučiuosi netekusi pagrindo po kojomis. Manau, kad dėl to pasidariau jautri jo pastaboms, nebenoriu mylėtis, nebenoriu prie jo taikytis. Taip patekome tarsi į užburtą ratą: vaikinas sako, kaip jis gali mane vesti, jei aš taip elgiuosi, o aš tiesiog negaliu elgtis kitaip, nes jaučiuosi nesaugi. O ir vaikino poziciją galiu apibūdinti žodžiais „būk man gera, o aš pagalvosiu“. Nebeišmanau, kaip man elgtis, nes nenoriu ilgainiui virsti pilka namų pelyte, kuri turi tik taikytis prie kitų. Ramune, patarkite, ką daryti: ar numoti į ranka į tiek laiko kurtus santykius ir bandyti susikurti gyvenimą be vaikino, ar ieškoti būdų, kaip ištrūkti iš šio pykčių maratono? Miglė


Sveika, Migle. Nesunku pastebėti, kad apibūdindama savo situaciją puoli į kraštutinumus: skyrybos arba vestuvės; prisitaikanti „pilka pelytė“ arba išsiskyrimas. Gyvenimas nėra vien juoda ir balta, šiek tiek geriau įsižiūrėjus, visada yra ir kiti variantai, kitos galimybės, kaip elgtis tau pačiai ir jums abiems. Suprantama, kad po tokių vaikino žodžių tu pasijutai labai įskaudinta, atstumta, nesaugi. Aišku, kad tau dabar nesinori mylėtis. Aišku, kad pyksti ant jo, galbūt norisi viską trenkti, mesti velniop, ir tai yra visiškai natūralu. Visgi tokių svarbių sprendimų kaip šis nereiktų priimti, kol emocijos kunkuliuoja, o mąstosi vien kraštutinumais.

Akivaizdu, kad šiuo metu nesate pasiruošę kurti šeimą, kad ir kaip tau dabar to norėtųsi. Iš pradžių pabandyk žengti mažą žingsnelį – priimti situaciją tokią, kokia ji yra. Išties, šiuo metu ne viskas judviem einasi sklandžiai, ir kol kas „tobulą planą“ – vestuvėmis apvainikuotą gyvenimą kartu – tenka atidėti. Kita vertus, numoti ranka į tiek metų kurtus santykius pasukti savais keliais būtų perdėm radikalu ir kategoriška. Išeiti visada spėsi.

Prieš kiekvieną rimtą pasirinkimą, įsipareigojimą, pradedame svarstyti, abejoti, išsigąstame, iškyla dalykai, kurie anksčiau neatrodė tokie reikšmingi, rimti ir svarbūs. Viską pradedi matyti daug aiškiau, lyg pro padidinamąjį stiklą. Kiekviena smulkmena virsta didžiausia tragedija. Atrodo, kad iki šiol jūs tik tikėjotės, jog viskas savaime kaip nors susitvarkys: charakteriai apsišlifuos, nesklandumai kažkaip išsispręs, o patys nieko iš esmės nedarėte.

Svarbiausias klausimas atsiradus problemai – „koks mano pačios įnašas į visa tai?“, o ne baksnojimas į kito klaidas.

Dabar atėjo laikas kiekvienam imtis atsakomybės ir aktyviai spręsti savo problemas. Tai reiškia – abiems ieškoti sprendimo, o ne užsispirti kaip ožiams: „arba vesk, arba išeinu“, „arba būk gera, arba nevesiu“.

Nebijok drąsiai klausti

Manau, tau svarbu tiksliai išsiaiškinti, dėl ko draugas suabejojo. Ar tai yra jo vidinės priežastys (pavyzdžiui, jis apskritai bijo įsipareigoti, artimiausiu metu išvis nenori kurti šeimos), ar tai yra jūsų santykio problema. Neleisk jam nusišalinti ir nusimesti atsakomybę, esą „nuo tavęs vienos čia viskas priklauso“. Nebijok konfliktuoti, drąsiai klausk, tikslinkis ir, žinoma, išsakyk, ką galvoji ir kaip jautiesi pati. Sakyti tiesą dažnai yra labai sunku, nes baisu, kad savo tiesa įskaudinsime kitą, jis supyks, nusivils, atsiribos, nebenorės būti kartu, baisu, kad jis pamatys mūsų bejėgiškumą ir pan.

Visgi kai sakome tiesą, kitam žmogui irgi sunku išlikti pasislėpusiam ir santykis paprastai tampa gilesnis, artimesnis. Žinoma, yra rizika, kad tavo vaikinas nenorės girdėti, kas tau svarbu, kas tu esi, kaip jis įtakoja tave, ir santykis iš tiesų gali nutrūkti. Tuomet tau teks išgyventi sielvartą, gedėti, bet tai yra geriau nei būti įkalintai savo baimės ir pykčio.

Pirmiausia pradėk nuo savęs

Jei problema susijusi su jūsų santykiu, svarbu atsakyti sau į klausimą, ar tu gali ir nori keistis: ne taikytis, stengtis jam įtikti, o atsižvelgti į jo jausmus, norus. Tai reiškia ne užimti prašančiosios poziciją „maldauju, vesk mane“ (ji yra žeminanti), o „ką aš galiu padaryti, kad mums būtų geriau?“. Iškilus sunkumams santykyje visada pirmiausia reiktų pradėti nuo savęs.

Svarbiausias klausimas atsiradus problemai – „koks mano pačios įnašas į visa tai?“, o ne baksnojimas į kito klaidas. Ką aš dar galiu padaryti? Ar tikrai padariau viską, kas nuo manęs priklauso? Tik tada, kai atskaitos taškas esi pati, yra reali galimybė keisti tuos santykius. Kita vertus, svarbu suvokti ir kitą pusę: kad ne viskas nuo tavęs vienos priklauso, ir neprisiimti per daug atsakomybės. Taigi, Migle, priimk situaciją, pradėk nuo savęs, bet neprisiimk visos atsakomybės, nebijok konfliktuoti ir atsiverti. Sėkmės!

Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt

Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką