Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Inga Bytautė: vakarai – tarp knygų ir žodynų (papildyta balandžio 9 d.)

Inga Bytautė
Mariaus Žičiaus nuotrauka / Inga Bytautė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Madų pristatymuose, vakarėliuose, gurmė vakarienėse pastaruoju metu nebematyti naujienų smalsios išskirtinių kelionių organizatorės Ingos Bytautės (36). Ilgam išvyko? Ne, ji Vilniuje. Tik labai užsiėmusi. Ir, sako, tas darbas teikia nepaprastai daug džiaugsmo.

Kurgi dingo Inga Bytautė?

Niekur nedingau (šypsosi). Daug keliavau, bet pagrindinė priežastis, kodėl mažai rodausi viešumoje, yra ta, kad įsidarbinau trečioje pamainoje: iš anglų kalbos verčiu knygą. Laikas, kuris lieka nuo sūnų ir darbo, dabar skiriamas jai. Grįžau prie savo šaknų: mano pirmas universitetinis diplomas yra anglų filologijos specialistės. Tam tikra prasme atiduosiu duoklę tėvynei už išlavinimą (juokiasi).
Smagus užsiėmimas. Pasijutau kaip studentė, vakarus leidžianti prie knygų ir žodynų. Tai sukėlė mielą nostalgiją, todėl knygą verčiu su malonumu. Nors, prisipažinsiu, būna vakarų, kai sunku prisiversti.

Spaudžia leidyklos terminai?

Kiekviena minutė suskaičiuota, todėl vakarais ir dirbu. Daugiau nei poros šimtų puslapių knygą turiu išversti per porą mėnesių. Kai mane „įstato“ į rėmus, atrodo, atsidaro papildomų rezervų sandėliukas: atsiranda ir jėgų, ir laiko. Tiesiog gyvenimas tampa labiau disciplinuotas.

Pagaliau pasakyk, kokia tai knyga?

Pavadinimo pasakyti negaliu. Dėl labai suprantamų priežasčių. Knyga turi du pavadinimus, todėl su tais, kam priklauso jos autoriaus teisės, dar nesutarta, kurį pavadinimą turės lietuviškas variantas. Tai yra anglų kilmės budistų vienuolio Ajahno Brahmo išmintingų pasakojimų knyga.

Kaip sūnūs reaguoja, kad mama taip ilgai vakarais dirba?

Prieš miegą jiems kas vakarą skaitau po vieną ką tik išverstą istoriją. Kartu klausausi, kaip tai skamba, ir taisau. Danieliui (10) ir Augustui (12) tos istorijos smagios ir įdomios. Vaikai manimi didžiuojasi, jiems atrodo, kad darau labai rimtą darbą. Jie tai priima kaip knygos rašymą. Vadinasi, mano, kad mama rašytoja (juokiasi).

Kodėl būtent budistinės išminties knyga? Kad dabar tai madinga?

Tą knygą prieš trejus su puse metų parsivežiau iš Tailando. Tai buvo pirma kelionė, į kurią išvažiavau viena. Vežiausi savo knygų, bet jas gana greitai perskaičiau. Viešbučio savininkas rekomendavo vieną. Perskaičiau ją su malonumu ir nusprendžiau nusipirkti ne tik sau, bet ir draugei parvežti. Praėjo šiek tiek laiko ir iš mano draugės ta knyga pateko leidėjai Lolitai Varanavičienei į rankas. Ji žinojo, kad ją į Lietuvą atvežiau aš, todėl ir pasiūlė man išversti. Pasiūlymas „užkabino“, nes kūrinys man patinka. Pagalvojau, jeigu jis nors vienam žmogui sušildys širdį, verta imtis šito darbo.
Tai nebus receptų rinkinys, kaip išgyventi krizės sąlygomis. Šita knyga bet kokiose situacijose pirmiausia verčia pažvelgti į save. Pripažinkime, ne visada tai malonu. Skaitydami vienuolio išmintį suprasime, kad net į pačias tragiškiausias situacijas kartais verta žiūrėti su šypsena. Sunku? Dažnai – taip (šypsosi).

Kažkodėl atrodo, kad ta knyga artima dabartiniam tavo gyvenimo būdui...

Taip, džiaugiuosi, kad turiu prabangą rinktis darbus, kurių noriu, kad bendrauju su tais žmonėmis, kurie man mieli.

Kodėl pastaruoju metu taip dažnai keliauji į Indiją?

Teisingai pastebėjai: per dvylika mėnesių toje šalyje buvau tris kartus ir netrukus vėl ten keliausiu. Tačiau nepagalvokite, kad esu nušvitusi ar pradėjau asketiškai gyventi. Kažkodėl daugelis užkimba už stereotipo, neva jeigu važiuoji į Indiją, ten valaisi čakras, todėl žinią apie išvyką į tą šalį palydi su ironiška šypsenėle. Pirmiausia tai susiję su mano darbu. Buvau pakviesta į didžiulę kelionių parodą, ten užmezgiau įdomių pažinčių. Indija – didelis, įdomus kraštas, turintis milžiniškų galimybių.

Geras tas tavo darbas...

Tikrai! Ir aš jį labai myliu. Pirmoje kelionėje susipažinau su Auksiniu Indijos trikampiu (Delis, Džaipuras, Agra, Tadž Mahalis). Indijoje tai privaloma pamatyti. Kaip Paryžiuje Eifelio bokštą. Kitose kelionėse aplankiau ajurvedos centrus. Jie nuo bet kurio žmogaus nukabina visus socialinius blizgučius, nes nuo pirmos iki paskutinės dienos lankytojai vaikšto tik su chalatais. Stovyklose mėgaujamasi paprastu buvimu gamtoje, procedūromis valomas ne tik kūnas, bet ir galva. Mano manymu, tai vieta, kur reikia pabūti kartą per metus.

Nuo tada, kai apsilankei ajurvedos centruose, tavo gyvenimo būdas pasikeitė? Žinau, kad lankai jogą, esi vegetarė. Kas dar?

Šiek tiek joga užsiėmiau ir anksčiau. Po mano kelionių viena draugė pasakė: „Pasidarei ramesnė.“ Yra tiesos. Kai pabūni su žmonėmis, kurie moka džiaugtis kasdieninėmis smulkmenomis, kitaip vertini ir savo kasdienybę. Suvokiau, kad negali visur būti idealus, todėl į daugelį dalykų reaguoju daug ramiau.
Vegetarė esu apie šešiolika metų. Indų virtuvėje daug vegetariškų patiekalų, todėl jie papildė mano kasdieninį valgiaraštį. Parsivežiau gausybę knygų ir eksperimentuoju. Pasirodo, daržovių patiekalai nėra prėski, jie gali būti labai skanūs. Kartą per savaitę gaminu indišką maistą.
Grįžtu iš tos šalies ir visada pasižadu ryte keltis labai anksti. Kai dieną pradedi su tekančia saule, visai kitokia savijauta lydi iki pat vakaro. Liaudies išmintis byloja: tai, ką darai saulei tekant, pavyksta penkis kartus greičiau nei per saulėlydį. Esu „pelėda“, todėl tenka „laužti“ prigimtį. Nors budistai ir hinduistai sako, kad geriausia rinktis vidurio kelią, nereikia jokių kategoriškumų, prievartos. Bet išmėginti liaudies išmintį visada verta. Tai ir darau. 
 

„Žmonės“
Komentarai
Temos Verslas
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką