Viso interviu metu Ingrida braukė ašaras. „Vis dar negaliu susitaikyti su tuo, kad jos jau nebėra... Mama taip pat neranda sau vietos. Jos užmigdavo ir atsikeldavo kartu. Kai tik paskambinu pasiteirauti, kaip ji laikosi, pokalbis baigiasi ašaromis. Man šiek tiek lengviau, nes gyvenu Vilniuje, todėl namuose nėra nė vieno mūsų Sarutės daiktelio, o štai tėvų name Karmėlavoje vis dar pilna šunelio žaisliukų.
Kai grįžtu pas tėvelius, tiesiog cypia kampai... Kiekviename kambaryje vis randu kokį nors graudulį keliantį daiktą: užstrigusį kamuoliuką po lova, Sarutės namelyje – nuo stalo nugvelbtą saldainiuką su jos dantukų įspaudu, tėtis klodamas lovą po pagalve rado paslėptą šunelio gardėsį. Atsisveikinimo dovanėlės... Mums labai jos trūksta“, – sako Ingrida.
Mergina prisimena, kad Sarutė jau kurį laiką sirgo. „Jos širdelė ir plaučiai buvo pavandeniję, todėl šuniukas nuolat kosėdavo. Kai praėjusiais metais nuo karščio nugaišo Natalijos Bunkės katinas Demonas, tą pačią dieną ir mūsų Sarutę ištiko karščio priepuolis – jai pradėjo paralyžiuoti priekines kojytes. Tuomet skubiai Sarutę nuvežėme į veterinarijos kliniką, kur specialistai išgelbėjo jos gyvybę, tačiau nuo tos dienos mažytė nebeapsieidavo be vaistukų“, – pasakoja Ingrida.
Birželio 19 dieną mergina neplanuotai grįžo pas tėvelius, labai smagiai leido savaitgalį ir net neįtarė apie artėjančią nelaimę. „Sekmadienį šuniukas jau nieko nebevalgė... Naktį mama mane prikėlė ir pasakė, kad Sarutė labai blogai jaučiasi, nuolat vemia. Aš atsikėliau ir visą naktį nešiojau vargšelę ant rankų, mačiau, kaip ji kankinasi, padėta ant žemės, iškart ieškodavo vietos, kur pasislėpti. Manau, ji jautė, kad gyvens nebeilgai...“ – prisimena I. Kazlauskaitė.
Ingrida sako puikiai suvokianti, kad šuniukas jau buvo senas, todėl kiekvieną dieną buvo galima tikėtis jo netekties, tačiau mergina iki šiol negali susitaikyti su tuo, kaip su ja ir jos augintiniu pasielgė žmonės, kurie turėjo skubėti į pagalbą.
„Pirmadienį per pietus nuvežėme Sarutę į veterinarijos kliniką, kurioje lankydavomės nuolat. Užsiregistravome ir atsisėdome laukti, kol gydytoja mus pakvies į kabinetą. Buvome pirmi eilėje, todėl tikėjomės netrukus patekti pas specialistą, ypač dėl to, kad šuniukas tiesiog geso akyse, visą laiką vėmė, drebėjo ir cypė iš skausmo. Buvome informuoti, kad gydytoja yra išėjusi, bet netrukus pareis ir mus aptarnaus. Visą valandą prie mūsų niekas nepriėjo... Niekas net nepasiteiravo, kas nutiko šuniukui.
Matydama, kad Sara jau nebegali kentėti, atsistojau ir tiesiog pradėjau maldauti visų veterinarų, kurių kabinetų durys buvo atviros, kad jie skubėtų mums į pagalbą. Būčiau galėjusi net ant kelių atsiklaupti, kad tik kas nors prieitų... Netrukus visos durys užsivėrė, o vėliau mačiau tuos gydytojus, abejingai vaikščiojančius su sumuštiniais rankose. Tikrai nebūtume supykę, jei klinikoje mus būtų įspėję, kad niekas nesiruošia gelbėti Saros gyvybės – kaipmat būtume lėkę kitur. Tačiau pralaukę valandą, atsistojome ir pasukome lauko durų link, pavymui išgirdę abejingą „viso gero“.
Nuvežėme vargšiukę į kitą kliniką, kur jai skubiai buvo suleisti vaistukai, tačiau grįžus namo Sarutė užgeso ant mano rankų, – ašarų neslepia Ingrida. – Jaučiu didžiulę nuoskaudą toje klinikoje dirbantiems žmonėms. Kur jų žmoniškumas, jei tiek laiko leido prasikankinti dejuojančiam šuneliui? Jei Sarutei būtų suteikta skubi pagalba, galbūt ji dar būtų gyvenusi.“
Mergina vis dažniau užsimena mamai, kad netekties skausmą geriausiai numalšintų kitas šunelis. „Mes ieškome tokios pat nykštukinės pudeliukės, būtinai kalytės. Jeigu kas nors galite mums parduoti jau dabar arba planuojate šuniukų vadą, prašau, parašykite adresu privatu@redakcija.lt arba paskambinkite telefonu (8 5) 246 24 59. Mes labai lauksime ir mylėsime naują augintinę ne mažiau nei brangią Sarutę“, – sako Ingrida, patikinusi, kad į kliniką, kurioje dirba ne gydytojai, o antžmogiai, ji daugiau nė kojos nebekels.
Kodėl Kauno L. Kriaučeliūno smulkių gyvūnų klinikoje Kazlauskų mylima augintinė buvo pasmerkta mirčiai, pasiteiravome įstaigos direktorės Birutės Karvelienės.
„Išgirdusi, kaip buvo pasielgta su pacientu, paprašiau visų darbuotojų parašyti pasiaiškinimus. Pasirodo, tuo metu gydytoja Lina, kuri turėjo apžiūrėti Sarutę, blogai jautėsi, buvo užsidariusi klinikos tualete ir visą tą laiką vėmė, mat buvo apsinuodijusi maistu“, – aiškina direktorė.
Kodėl matydamas, kaip šuniukas vemia, dejuoja ir cypia iš skausmo, nepriėjo nė vienas gydytojas?
Mūsų klinikoje yra tokia tvarka: pacientas patenka tik pas tą gydytoją, pas kurį yra registruotas. Kiti gydytojai nesikiša.
Vadinasi, jei atsakinga gydytoja tuo metu vemia užsidariusi tualete, gyvūnui leidžiama visą valandą kankintis laukiamajame?
Įvyko kažkoks nesusipratimas, nes kiti gydytojai nebuvo informuoti, kad pacientui reikalinga skubi pagalba.
Liveta Kazlauskienė: „Kodėl direktorė šitaip meluoja? Jei atsakinga gydytoja būtų vėmusi tualete, mes būtume ten ją matę, nes nuolat vaikščiojome į tą patalpą, kad išmestume maišiukus su Sarutės skrandžio turiniu. Beje, kai administratorius nuėjo į kabinetą gydytojai pranešti, kad mes pas ją atvykome, išgirdau, kaip ji piktai suriko: „Tegul ta Kazlauskienė palaukia. Nors ne, pasakyk, kad manęs išvis nėra.“ Tuomet mums ir buvo pranešta, kad gydytoja išvykusi, bet netrukus grįš.
Kai paklausėme, kodėl mūsų negali apžiūrėti kitas gydytojas, kuris nuolat rūpindavosi Sarutės sveikata, buvome informuoti, kad jis neprieis, nes pildo labai svarbius dokumentus. Pasirodo, kažkokie popieriai yra svarbesni už gyvūno gyvybę. Daugiau kojos nekelsiu į tą įstaigą ir kitiems patarsiu to nedaryti.“
