 |
| Inga Norkutė |
Neseniai vienoje televizijos laidoje moteris pasakojo apie savo spontaniškas sužadėtuves: mylimasis Aurimas aplink pirštą jai apvyniojo gėlės žiedą ir paklausė „Ar būsi mano?“ Inga nedvejodama atsakė taip, tačiau apie vestuves pora kol kas neturi jokių žinių. Aktorė prisipažįsta, kad joms per visus darbus tiesiog neranda laiko...
Gimtadienio proga ėjote į „Metallicos“ koncertą. Ar buvote patenkinta tokiu muzikaliu gimtadieniu?
Labai patiko. Tai buvo dešimt dienų prieš gimtadienį. Aš nesu didelė „Metallicos“ gerbėja, bet tiesiog norėjau pamatyti patį šou. Šalia buvo draugų, kurie liūdėjo, kad nebuvo kokių nors senesnių „gabalų“, kurių jie labai laukė, o kadangi man to netrūko, tai viskas buvo puiku. Labai gerai atsipalaidavau.
O kaip atrodė tikroji gimtadienio diena?
Miegojau (kvatojasi). Nieko nedariau, ilsėjausi. Gulėjau, tvarkiau Aurimo tėvų terasą, taip ir praėjo gimtadienis.
Geriausia šventė Jums – poilsis?
Taip, šiuo metu poilsis man yra šventė. Stengiuosi, kad kiekviena diena man būtų kaip gimtadienis. Gal nebe tas amžius, kad laukčiau tos vienintelės šventės metuose – man šita diena nebėra svarbi, kažkada savo gimtadienį buvau ir pamiršusi. Ir tikrai nebijau gimtadienio, dėl to, kad dar metais pasensiu. Beje, šie metai buvo pirmi, kai gavau tiek daug sveikinimų. Jų sulaukiau ir iš tų žmonių, iš kurių visiškai nesitikėjau sulaukti.
Ar prisimenate kokį nors įsimintiną gimtadienį?
Man įsiminė trisdešimtas – jį švęsdama, šokdama susilaužiau ranką. Gražiausias gimtadienis buvo aštuonioliktas. Šešiolikto laukiau, nes gavau pasą – jaučiausi suaugęs, pilnavertis žmogus. Gerai prisimenu ir dešimtą gimtadienį, kai draugėms ir tėvams iškėliau sceną dėl torto gabalėlio, kai man jį atpjovė patį mažiausią...
Kokie Jums buvo praėję metai, ką atnešė?
Nuolat gyvenau maršrutu Vilnius-Šiauliai. Metai buvo gana aktyvūs, bet sėslesni, nei užpraeiti, nes aš pripratau prie tokio gyvenimo ritmo. Metai labai greitai prabėgo: atrodo, tik vasarą Palangoje filmavome „Moterys meluoja geriau“, o jau ir vėl netrukus reikės važiuoti į Palangą. Nors darbo dabar mažiau, tačiau jo tikrai netrūksta – teatre repetuoju vaikišką spektaklį, dalyvauju „2 minutės šlovės“ komisijoje, o jau nuo gegužės 18 dienos prasidės „Moterys meluoja geriau“ filmavimai.
 |
| Filmavimo aikštelėje E.Užaite ir I.Norkutė |
Ilgą laiką dirbote teatre, kelis metus esate žinomas televizijos veidas. Ko reikėjo išmokti atėjus
į televiziją?
Per trylika metų, praleistų Šiaulių teatre buvau gerokai apsamanojusi, kai man atsivėrė nauji keliai. Televizijoje įgijau daug patirties, sutikau daug nuostabių žmonių.... Tačiau ten yra visai kitas ritmas, tenka griečiau orientuotis: teatre rezultatas yra ieškomas, link jo einama lėčiau, o televizijoje jį reikia pateikti iškart. Jei lygintume teatrą ir televiziją, man teatre dirbti artimiau. Televizijoje dirbti irgi šaunu, bet būdama vien joje labai pasigesčiau teatro. Dabar jaučiuosi gerai – šios dvi sritys viena kitą papildo.
Ar padidėjęs populiarumas Jūsų nesusargdino „žvaigždžių liga“?
Ne, man atrodo, kad tą ligą aplinkiniai žmonės kartais sukuria patys. Kartais norisi visiems parodyti dėmesį, nusišypsoti, o kartas norisi nuo visų pasislėpti, nieko nematyti aplinkui ir žiūrėk, tuoj kas nors sako: „O, ji pasikėlusi“. Taip nutinka dėl nesusipratimų. Tačiau apie save tokių atsiliepimų negirdėjau.
Dirbate „2 minutės šlovės“ komisijoje, ieškote talentingų žmonių. Ar pati save vadinate talentinga? Juk esate ne tik aktorė, bet ir gera kulinarė, mezgėja, gėlininkė...
Pastarieji yra daugiau pomėgiai (šypsosi). „2 minutės šlovės“ – drąsių keistuolių laida ir šaunu, kad jų Lietuvoje tiek daug, bet... Pradėdama dirbti šios laidos komisijos nare tikėjausi visai ko kito, maniau, tai bus dar viena talentų ieškanti laida. Sėdėti laidos komisijoje ir priimti sprendimus yra labai sunku, nes čia dalyvauja labai skirtingų sugebėjimų žmonės.
Esate gana spalvinga asmenybė. Ar Jumis nesidomėjo dainų ir šokių šokių projektai?
Prieš 3-4 metus man skambino ir kvietė į šokių laidą. Atsisakiau, nes manau, kad dalyvaudama tokiame projekte privalau duoti iššūkį kitiems, o to aš nebūčiau sugebėjusi. O uždainuoti galbūt ir išdrįsčiau pabandyti (šypsosi).
 |
| Inga Norkutė „2 minutės šlovės“ komisijoje |
Jūsų gyslose teka ukrainiečių, lenkų ir lietuvių kraujas. Ar slaviškos šaknys ir nulemia Jūsų ugningą temperamentą?
Mamos tėvas – ukrainietis, o iš tėčio pusės yra lenkų. Daug kas sako, kad mano būdas kaip slavės. Iš šono gal geriau matosi, kaip yra iš tikrųjų, nors aš sakau, kad esu lietuvė. Pagal zodiaką aš jautis, bet ir jaučių skirtingų būna: vieni koridoje, kiti žemę aria...
Gimėte Klaipėdoje, gyvenate Šiauliuose, filmuojatės Vilniuje... Kuris miestas Jums arčiausiai širdies?
Mano mėgstamiausias miestas – Lietuva. Anksčiau visą laiką didžiavausi, kad esu klaipėdietė, mergina nuo jūros, o paskui pamilau Vilnių, bet jį reikėjo palikti. Dabar mano namai yra Šiauliai. Mūsų Lietuvėlė tokia maža ir joje susisiekimas toks geras, kad kiekvienas miestas yra artimas, tik jame svarbiausia turėti artimų žmonių, draugų.
Ar po Lietuvą keliaujate pati vairuodama automobilį? Anksčiau ketinote atgaivinti daugiau nei prieš 10 metų įgytus, bet jau užmirštus vairavimo įgūdžius...
Taip, jau važiavau pati viena į Vilnių ir ne kartą. Net tris dienas Vilniuje praleidau viena. Ir ne vienerius metus vairuojantys šiauliečiai, atvažiavę į Vilnių prakaitą braukia. Buvo man visokių „bajerių“ nutikę, ir pypeno man... Tokiems per atidarytą langą šaukdavau „kas yra?“ ir tada jau jie man šypsojosi. Gal per greitai manevrus darau, kitiems matyt tai nepatinka. Geriausias mano mokytojas – Aurimas, jis mane labai pakenčia, tai jis supažindino mane su visai kitu gyvenimu – gatve. Mane nervina, kai kas nors nesiseka, aš pradedu rėkti. Geriausia važinėti vienai, tada niekas nemato, ką aš darau (šypsosi).
Esate susižadėjusi su aktoriumi Aurimu Žviniu, kartu esate jau keturis metus. Galbūt jau paaiškėjo, kada laukti Jūsų vestuvių?
Kol kas dar nieko neaišku. Mes laukiam geresnių laikų – vestuvėms nėra laiko. Jeigu jau per televiziją pasakėme, tai vestuvės tikrai bus, niekur nepabėgsime (šypsosi).
 |
| I.Norkutės mylimasis Aurimas Žvinys |
Esate pasakiusi: „Nevesiu prie altoriaus nė vieno vyro“. Taigi Jūsų požiūris keičiasi?
Tai aš ir nevedu, jei būčiau vedusi, gal būtume ir susituokę... Įdomu, kiek laiko viskas tęsis. Anksčiau buvo užėjusi tokia banga, kai visi mus spaudė tuoktis, o tada mes norėjome daryti atvirkščiai, palaukti, kol viskas nutils, nurims ir tada mes naują bangą sukelsime.
Laikotės plano „pirma vestuvės – vaikai paskui“? Ar tai Jums nėra svarbu?
Man nėra jokio skirtumo. Jei dabar būtų vaikelis, ir Aurimas man siūlytų tuoktis, aš dar pagalvočiau (juokiasi). Jei taip nutiktų, manau viskas gyvenime apsiverstų ir visas dėmesys būtų skiriamas vaikui. Nesakau oi ne ne, dabar negalima, rytoj man filmuotis. Jeigu jau taip nutiktų, kažko tektų atsisakyti.
