„Kodėl Portugalija?“ – šį klausimą Izabelė ir Danielius girdėjo daugybę kartų. O paaiškinimas labai paprastas: toje šalyje abu anksčiau nebuvo viešėję. Tačiau girdėti geri įspūdžiai ir palankus klimatas lėmė, kad pirmai šeimyninei išvykai be bilieto atgal vėsų lietuvišką lapkritį pasirinko šią šalį.
Laikas ilgai kelionei buvo palankus: Izabelė – motinystės atostogose. Danielius – išėjęs iš darbo ir pradėjęs kurti savo verslą.
Sėdėdami lėktuve, gabenančiame į Pietų Portugalijos miestą Farą, Izbelė ir Danielius neįsivaizdavo, kas jų ten laukia: toje šalyje – jokių pažįstamų, nežinia, kur apsigyvens, neturėjo tikslaus maršruto, kur ir kaip keliaus...
Nuskridę pirmiausia išsinuomojo automobilį. Apsistoję viešbutyje pradėjo ieškoti buto ar apartamentų, kuriuos galėtų išsinuomoti, tarkim, mėnesiui. Tuomet ir patyrė, kad trumpam laikui rasti kur gyventi nėra paprasta: nekilnojamojo turto agentūros būstus nuomoja bent metams... „Bet paskui išmoksti gudrybių, kad reikia klausti paprastų žmonių. Vietiniai skelbimukus kabina parduotuvėse. Tačiau viskas rašoma portugališkai“, – pasakoja Danielius. Kartą jiedu papuolė sukčiams į rankas: internetu išsinuomotas butas tikrovėje atrodė gerokai prasčiau. „Kai reikėdavo susirasti nakvynę, kartais kildavo rūpesčių. Buvome su maža dukra – negalėjome elgtis lengvabūdiškai. Tačiau vaikas nestabdo ir tokiose kelionėse netrukdo“, – pabrėžia Mėjos mama. Portugalai labai dėmesingi ne tik saviems, bet ir svetimiems vaikams. Didžiausia gėda – jeigu tavo atžala su kartu žaidžiančiu, kad ir nepažįstamu bendraamžiu nesidalija žaislu ar saldainiu. „Jei su Mėja eidavome į smėlio dėžę, sausainių nešdavausi visą pakelį – kad dukra galėtų pavaišinti ir kitus vaikus“, – šypsosi paprastus portugališko gyvenimo niuansus perpratusi Izabelė. Kadangi mažyliai nejaučia kalbos barjero, jos šviesiaplaukė mergaitė žaidimų aikštelėse greitai susirasdavo draugų, iš jų išmoko portugališkų frazių.
Kai pradedi save tapatinti su vietiniais ir matai, kurie žmonės – ką tik atvažiavę turistai, tuomet suvoki, kad čia jau gyveni.
„Norėjome patirti, ką reiškia gyventi kitoje šalyje. Per savaitę to nepajusi. Tam reikėjo būti neapribotam laiko, – aiškina kelionės idėją Danielius. – Iš pradžių vaikščioji užvertęs galvą ir dairaisi į namų stogus, paskui atsipalaiduoji. Kai pradedi save tapatinti su vietiniais ir matai, kurie žmonės – ką tik atvažiavę turistai, tuomet suvoki, kad čia jau gyveni.“ Buvo malonu, kad vietos gyventojai, net nemokėdami angliškai, bando padėti susirasti, kur gyventi, žvejai turguje pataria, kaip reikėtų paruošti iš jų pirktą žuvį ar jūrų gėrybes. „Palyginti su ispanais ar italais, portugalai santūrūs, bet šilti ir geranoriški. Kultūringi ir vairuojant, ir bendraujant“, – pajuto Izabelė.
Keliautojai spėjo pamatyti visokią Portugaliją. Pietinė jos dalis žiemą – britų pensininkų rojus. Ten daug brazilų, kanadiečių, kurie atvažiuoja pailsėti ir lieka gyventi.
„Sakoma, kad Portas dirba, Lisabona visą laiką švenčia, o Pietuose žmonės poilsiauja. Visus tuos ritmus ir pajautėme“, – pasakoja Danielius. Ten jie ne tik grožėjosi miestų architektūra, laukine gamta, Atlanto vandenyno stichija, kur tikrai jautėsi esą pasaulio pakraštyje, bet ir tiesiog gyveno, kaip ir vietiniai kavinukėse gurkšnojo kavą, ragavo dieviškų saldumynų, klausėsi fado. Taip pat – dirbo. Gimus dukrai Izabelė pradėjo kurti papuošalus. Malonia veikla užsiėmė ir Portugalijoje. Ten Danielius jai sukūrė interneto tinklalapį.
„Porte mūsų buto langai išėjo į centrinę miesto gatvę. Kaip gali susikaupti darbui, kai po langais vyksta visokios atrakcijos: pamatęs ateinančius turistus jogas sėdasi ant vinių, vaizduoja, kaip jam skauda, bet vos žmonės praeina, atsistoja, pasimasažuoja užpakalį ir laukia kitų žiūrovų. Kitoje gatvės pusėje žonglierius niekaip nepataiko įmesti kamuoliuko į savo skrybėlę. Žiūri ir negali atitraukti akių: galvoji pavyks jam šiandien ar ne“, – kvatoja prisimindamas, kaip išradingai ten iš praeivių kaulijami pinigai.
„Tas pusmetis įspūdžiais mums prilygo keleriems metams. Draugams, likusiems Lietuvoje, atrodo, kad tik praėjo žiema. O mes jaučiamės nugyvenę didelį gyvenimo gabalą, kuris buvo pilnas minčių, išgyvenimų, naujų patirčių, – prisipažįsta Danielius. – Įgyvendinome tik dalį svajonės: norėtume pagyventi ir kitur. Pasaulis labai margas. Kuo daugiau keliauji, tuo aiškiau supranti, kad galima gyventi labai įvairiai. Asmeninės problemos susmulkėja, kai jas matai platesniame kontekste.“
„Man tai buvo geriausias gyvenimo laikas. Neturėjome tikslo Portugalijoje pamatyti ir sužinoti viską – kaip iš vadovėlio, – sako Izabelė. – Pakeliavome, pagyvenome, pamatėme, pajutome dvasią ir parvažiavome namo. Į Portugaliją grįšime gyventi, kai būsime pensininkai.“
