„Nematau tragedijos“
„Reikia keliauti, kuo daugiau pamatyti ir sugrįžus būti laimingam“, – tvirtina Otilija. Moteris važiuoja pas vyrą, kad ir kur jis būtų, grįžta į Lietuvą, paskui vėl skrenda užsienin. Moteris ketverius metus migravo tarp Kinijos ir gimtinės. Praėjusią vasarą kurį laiką praleido Graikijoje – ten dirbo sutuoktinis J.Kazlauskas. Rudeniop parsirado namo švęsti vienų metukų vaikaitės Emilijos gimtadienio. Rugsėjį Lenkijoje vykusį Europos krepšinio čempionatą žiūrėjo per televizorių. Važiuoti sirgti iš arti ketino tuo atveju, jei Lietuvos rinktinė būtų žaidusi sėkmingai ir siekusi medalių. Deja, taip neatsitiko. Tačiau bronzos medalius iškovojo J.Kazlausko treniruojama Graikijos rinktinė. „Nematau tragedijos, kad lietuviams nepasisekė“, – tikina Otilija. Anot moters, visada būna pakilimų ir nuolydžių. Trenerio žmona dar prisimena nesėkmę, kai Lietuvos krepšinio rinktinė, vadovaujama jos vyro Jono, Turkijoje pralaimėjo latviams ir grįžo namo. Tąkart sirgalių būriai nepasitiko parskridusių krepšininkų. Oro uoste jų laukė artimieji. Atėjo vienas vyriškis su rože rankoje ir pasakė: „Tai nuo Česlovo Juršėno.“ Otilijai įstrigo ta proga pasakyta sentencija: „Nemokėdamas pralaimėti nesugebėsi nugalėti.“ J.Kazlausko sutuoktinės nuomone, kai nesiseka, žmonės pradeda mąstyti, o tai yra naudinga.
Nematau tragedijos, kad lietuviams nepasisekė, tikina Otilija. Anot moters, visada būna pakilimų ir nuolydžių.
„Nuimti skalpą“
Lietuvoje krepšinis visiems rūpi: kai žaidimas sekasi, sirgaliai jaučiasi it devintame danguje, krepšininkams ir treneriams negaili liaupsių, bet kai nesiseka, gali su žemėmis sumaišyti. Ar J.Kazlauskas kreipia dėmesį į tokius dalykus? Pasak žmonos, karjeros pradžioje jis reaguodavo jautriai. Otilija prisimena dienraščio „Lietuvos rytas“ straipsnį, kuriame buvo parašyta, kad J.Kazlauskui „reikia nuimti skalpą“. Ji tą laikraštį tebeturi. Žiauriai parašė. Tada Jonas buvo palūžęs, sakė: „Viskas, išeinu, palieku „Žalgirį“. Aiškinau, kad jeigu taip padarytų, vadinasi, sutiktų su tuo, kas parašyta“, – pasakoja Otilija, tuo sunkiu metu labai palaikiusi vyrą. Ji teigia, jog galiausiai J.Kazlauskas apsiprato, kad būna ir piktos reakcijos. Pati sutuoktinė irgi reaguoja ramiai, o interneto komentarų net neskaito.
Burbuliuoja, rėkauja, analizuoja...
Otilijai krepšinis nėra vien žaidimas, kurį žiūrint trykšta emocijomis. „Tai darbas ir kūryba, – tvirtina krepšinio trenerio žmona. – O kūryba kelia jaudulį. Be emocijų neapsieinama.“
Moteris sako mėgstanti paburbuliuoti ir parėkauti tada, kai rungtynes per televizorių stebi namie viena. Audringai reaguoja ir būdama salėje su kitais žiūrovais. „Aišku, kad išgyveni ir šauki, – šypsosi pašnekovė. – Jonui tai neįprasta. O aš jam sakau: „Pats pabandyk ten atsisėsti ir išlikti ramus.“
Otilija vadina krepšinį spektakliu, kuriam būtini žiūrovai, tai yra sirgaliai. Būdama krepšinio „režisieriaus“ žmona, ji išmano žaidimo psichologiją, žiūri ir vertina derinius, analizuoja tai, kas vyksta aikštelėje.
Sakoma, kiek Lietuvoje gyventojų, tiek ir ekspertų, išmanančių krepšinį geriau negu žaidėjai ir treneriai. J.Kazlausko sutuoktinei patinka, kad žmonės tokie neabejingi. „Krepšinį mėgsta visi, tai akiai malonus žaidimas. Sirgaliams atrodo, kad jie žino, kaip reikia žaisti, – čia ir yra azartas, visas įdomumas", – tikina pašnekovė.
J.Kazlauskas yra pasirašęs dvejų metų sutartį dirbti Graikijoje, likę dar metai. Tada spręs, ką veikti toliau. Žmona sako, kad jis visada mylėjo ir myli savo šalį, tad jei bus reikalingas, dirbs Lietuvai.
Pirmi vaikaitės žingsniai
Otilijai visada smagu čia parkeliauti, ypač jei nebūna ilgesnį laiką. Gera grįžti į namus Vilniuje, nuvažiuoti į sodybą Švenčionių rajone. Nors šiais laikais daugelis bendrauja internetu, o pašnekovus galima ne tik girdėti, bet ir matyti, gimtinėje likusių šeimos narių ji pasiilgsta. Kazlauskų pora turi dvi dukras – 31 metų Jurgą ir 27-erių Miglę. Abi ištekėjusios. Jaunėlė Miglė Kazlauskams jau padovanojo vaikaitę Emiliją, pas ją iš Graikijos ir skubėjo Otilija.
Moteris sako, kad nereikia nė klausti, ar J.Kazlauskas džiaugiasi mažyle. Dabar jam Emilija – bene svarbiausias šeimos narys. „Vaikaičiai labai pakeičia gyvenimą. Duoda impulsą, vėl norisi stengtis, ką nors veikti. Kol nebuvo Emilijos, to nežinojome“, – tvirtina ji.
Būdama krepšinio „režisieriaus“ žmona, ji išmano žaidimo psichologiją, žiūri ir vertina derinius, analizuoja tai, kas vyksta aikštelėje.
Ką žmona veikia, kol J.Kazlauskas darbuojasi Graikijoje? „Kol nėra vyro, sumaniau padaryti namie remontą, – šypsosi Otilija. – O kaime įrengiu pirtelę. Dvi savaites žiūrėjau Emiliją, mat išleidau vaikus atostogų. Mano mama dar stipri, labai padeda." Būtent su močiute būdama mažylė žengė pirmuosius žingsnius. Grįžę mergaitės tėvai nustebo, kad dukrelė jau vaikščioja.
Štai tokiais rūpesčiais gyvena moteris, 2005 metais nusprendusi išeiti iš darbo – Seimo Finansų departamento, kuriame dirbo 12 metų. „Vis sakydavau sau: kai dukros baigs mokslus ir pradės dirbti, galėsiu keliauti ir būti su vyru. Taip ir padariau, – prisimena krepšinio trenerio žmona. – Labai tuo džiaugiausi. Pasidariau laisvesnė. Finansų departamente būdavo daug darbo, sukdavausi ir sukdavausi, namo pareidavau pavargusi.“ Otilija mano, jog didžiausią karjerą moteris daro šeimoje: rūpinasinamais, stengiasi užauginti sveikus ir gerus vaikus. Dabar jai smagu, kad gali padėti auginti vaikaitę.
Reikalinga ir ten, ir čia
Pernai, kai po ketverių metų grįžo iš Kinijos, vienam leidiniui duodamas interviu J.Kazlauskas pavadino žmoną gelbėtoja. Kalbėjo, kad be jos sunkiai būtų ištvėręs, nes neturėdavo su kuo pasišnekėti, nebent su vertėju, kuris padėdavo bendrauti su kinais. Vienas laisvalaikiu mažai kur išeidavo. „Man Jonas to nesakydavo, bet jam būdavo labai malonu, kai atskrisdavau į Kiniją, – pasakoja Otilija. – Iš tikrųjų su aplinkiniais reikėdavo kalbėti per vertėją. Galvoji lietuviškai, sakai angliškai, o verčia į kinų kalbą... Vis dėlto toks iššūkis, savęs išbandymas – tik į naudą.“ Šypsodamasi prisimena, kaip ji, šviesiaplaukė europietė, pustuštėse salėse audringai sirgdavo už kinų krepšininkus. „Šaukdavau, garsiai šaukdavau“, – juokiasi.
Kai J.Kazlauskas dirbo Kinijoje, buvo šios šalies krepšinio rinktinės treneris, žmona maždaug du mėnesius praleisdavo egzotiškame krašte, mėnesį – Lietuvoje ir vėl skrisdavo pas vyrą. Teigia, jog būdavo reikalinga ir ten, ir čia. „Esu namų ir reikalų tvarkytoja“, – linksmai sako pašnekovė.
 |
| Pernai, kai po ketverių metų grįžo iš Kinijos, vienam leidiniui duodamas interviu J.Kazlauskas pavadino žmoną gelbėtoja. |
Maudosi net žiemą
Kaip krepšinio trenerio sutuoktinė Otilija turi progų aplankyti daugelį pasaulio šalių. Užsienyje J.Kazlauskas dirba, o žmona susipažįsta su to krašto gyvenimu. „Pamatau daugiau negu Jonas“, – sako ji.
Graikijoje Kazlauskų pora turi butą prie jūros. Įsigijo jį, kai lietuvis pagal sutartį dirbo Pirėjo „Olympiakos“ klubo treneriu. „Graikų ir lietuvių tautos yra artimos. Viskas labai panašu, – tikina Otilija. – Su graikais bendrauti be galo įdomu. Jie daug pasakoja apie senovę.“ Ten gyvendama moteris pradėjo mokytis graikų kalbos.
To krašto klimatas švelnesnis ir šiltesnis nei Lietuvos. Būdama Graikijoje Otilija bet kuriuo sezono metu maudosi jūroje, net sausio pirmąją drąsiai nėrė į bangas. Netoli, maždaug už trijų kilometrų nuo Kazlauskų namų, yra tarp kalnų susiformavęs ir su jūra susisiekiantis ežeras. Ten irgi smagu paplaukioti, nes temperatūra nebūna žemesnė negu 20 laipsnių.
Otilijai patinka plaukimas. Ji apskritai mėgsta sportuoti. Kadaise mokykloje žaidė krepšinį. Vis dėlto anuomet labiau traukė lengvoji atletika. Moteriai ypač patinka tenisas. Tiesa, pastaraisiais metais norą imti į rankas raketę apmalšino trauma. „Užpernai man darė operaciją, nes buvo trūkę peties raiščiai“, – paaiškina ji. Dabar jau galėtų žaisti, bet sako nebeturinti laiko, nes skiria jį vaikaitei ir sodybai.
110 metų
Abu sutuoktiniai pagal horoskopo ženklą yra Skorpionai. Otilija gimusi lapkričio 13-ąją, o Jonas po savaitės – 21 dieną. Taigi paskutinį rudens mėnesį, kaip sako pašnekovė, jiems sukaks 110 metų. „Lapkričio 1-ąją išvyksime į Graikiją, ten švęsime gimtadienius, pabūsime iki Kalėdų. Po Naujųjų metų planuojame skirsti į Majamį pas draugus“, – apie būsimas keliones kalba Otilija.
Kazlauskai sukūrė šeimą prieš 33 metus. Abu yra iš Panevėžio. Gyvendami šiame mieste vienas kitą pažinojo, nes mamos kartu dirbo.
Būdami aštuntokai vasarą ilsėjosi pionierių stovykloje Svėdasuose, kartu su kitais paaugliais eidavo į šokius. Tačiau draugauti pradėjo
Vilniuje, kai atvažiavo čia studijuoti: Otilija – ekonominę informaciją, Jonas – matematiką. Sostinėje susitiko vieno bendro bičiulio namuose. Po kurio laiko juodu tapo neišskiriami. „Tai buvo pirmoji meilė, – sako Otilija ir nusijuokia: – Ir kol kas paskutinė. Tiek daug metų kartu gyvename – padoriai, ištikimai.“
Klausiama, ar guodžia vyrą, kai šiam kas nors nesiseka, Otilija nusišypso: Jonui to nereikia. Jam geriau, kad patylėčiau.
Vis dėlto pirmas Kazlauskų susitikimas įvyko... gimdymo namuose beveik prieš 55 metus. Abiejų mamos ten buvo vienu metu: iš pradžių pasaulį išvydo Otilija ir jos dvynys brolis Saulius, o po savaitės – Jonas.
Kol supranta vienas kitą
Pašnekovės teiraujuosi: gal santuoka tokia tvirta todėl, kad po pasaulį keliaujantys sutuoktiniai nepatiria, kas yra rutina? „Nežinau, – negali atsakyti Otilija. – Mano draugai yra sakę: „Vyras ir moteris gyvena kartu tol, kol vienas kitą supranta.“ Turiu omenyje, kad suvokia, jog kiekvienas turi ir gerų, ir blogų savybių. Kai kas gali patikti, kai kas – ne. Visi esame įdomūs žmonės. Svarbiausia, reikia mylėti plačiuoju požiūriu.“
Tiesmukiškas
Klausiama, ar guodžia vyrą, kai šiam kas nors nesiseka, Otilija nusišypso: „Jonui to nereikia. Jam geriau, kad patylėčiau.“ Trenerio J.Kazlausko žmonos prašau paminėti svarbiausias jo charakterio savybes. „Santūrus, padorus, sąžiningas, ištikimas, – vardija moteris. – Nemėgsta kalbėti užuolankomis. Kartais apie save sako, kad yra stačiokas, bet kitaip nemoka, nes veidmainiauti negali.“ Ji užsimena pastebėjusi, kad vyras mintis dėsto paprastai, aiškiai ir tiksliai – ir tada, kai dukroms padėdavo mokytis matematikos, ir kai dirba su krepšininkais. Taigi yra geras pedagogas. Būdamas su draugų kompanija J.Kazlauskas mėgsta pašnekėti. Ramybės jam reikia tada, kai po krepšinio treniruočių, visą dieną bendravęs su žaidėjais, namo grįžta pavargęs. Ar būna, kad namie pavadovauja, it koks šeimos treneris? „Kartais. Tarkime, sodyboje. Tada sakau: „Neįsijausk, ramiai, tai – ne komanda“, – juokiasi Otilija. Iš pašnekovės dar sužinau, kad J.Kazlauskas nėra išrankus maistui, jam patinka net paprasčiausi žmonos pagaminti varškėčiai.
Verkšlenti negalima džiaugtis
Turbūt jau aišku, kurioje sakinio: „Verkšlenti negalima džiaugtis“ vietoje Otilija dėtų skyrybos ženklą. „Gyvenimas yra puikus, – tvirtina moteris. – Yra toks posakis: „Dievas davė visiems po lygiai, bet kiekvienas pasiima pagal savo sugebėjimus ir užsispyrimą.“ Taigi reikia mokėti paimti. Ar galima sakyti, kad esame optimistų šeima? Aišku. Visi žmonės turėtų tokie būti. Jei nori gerai gyventi, turi ko nors siekti, o ne laukti, kol kas nors duos. Gyvenimą reikia kurti pačiam.“
