Andrius Mamontovas: „Šviečiamosios akcijos būtinos“
„Pritariu visoms šviečiamojo pobūdžio akcijoms ir mielai jose dalyvauju. Manau, fotosesija „neGalios nePaliesti“ yra labai reikalinga. Viskas prasideda nuo problemos įvardijimo ir kalbėjimo apie ją. Gerai, kad mėginame garsiai prabilti šia skaudžia tema. Nes visuomenė tam skiria tiek dėmesio, kiek leidžia jos suvokimas. Jei suvokimas plėsis, atsiras ir daugiau dėmesio, realių darbų. Pamažu, bet įvyks pokyčių.
Labiausiai negalią turinčius žmones, manau, žeidžia tai, kad su jais bendraujama kitaip. Ši paroda mums primins, kad žmogaus esmė yra jo viduje, o ne išvaizdoje. Mes turime bendrauti su asmenybe, o ne su kūnu. Bendrauti su neįgaliais žmonėmis turime kaip ir su bet kuriais kitais. Manau, tai jiems yra svarbiausia“, – sako atlikėjas, prodiuseris Andrius Mamontovas. Jis nusifotografavo su negalią turinčiu Mykoliuku.“
 |
| Viganto Ovadnevo nuotr./Liveta Kazlauskienė |
Liveta Kazlauskienė: „Prisiūkime gerumui sparnus“
„Akcija „neGalios nePaliesti“ labai reikalinga, nes padeda keisti žmonių požiūrį į neįgaliuosius. Tokioms šeimoms reikia ne užuojautos, o realios pagalbos. Neįgalius vaikučius auginančios mamos seniai išverkusios akeles. Jos susiduria su daugeliu problemų. Neretas atvejis, kai gimus neįgaliam kūdikiui vyrai nepakelia psichologinės įtampos ir palieka šeimą. Ant moters pečių gula visa našta. Įsivaizduokite, kiek fizinių ir moralinių jėgų reikia turėti, kad viena išlaikytum neįgalų vaikelį ir galėtum juo rūpintis. Pati esu labdaros ir paramos fondo „Algojimas“, kuris padeda negalią turinčius vaikučius auginančioms šeimoms, valdybos narė, žinau visas šių žmonių bėdas.
Kiekviena gerumo akcija – tai būdas prisiūti gerumui sparnus, kad jis sklistų tolyn ir įtrauktų kuo daugiau žmonių. Ši fotosesija, tikiuosi, paskatins ne vieną susimąstyti apie šalia mūsų gyvenančius neįgaliuosius ir apie tai, kaip galėtume jiems padėti. Žymūs žmonės traukia visų praeivių akį, o nuo neįgaliųjų gatvėje stengiamės kuo greičiau nusukti žvilgsnį, pasitraukti atokiau. Tarsi jų nebūtų. Nenorime jų pastebėti. Išties neturėtume praeiti pro šalį. Niekada negali žinoti, ar rytoj į tavo namus nepasibels ta pati bėda.
Valstybė taip pat turėtų skirti daugiau dėmesio neįgalius vaikus auginančioms šeimoms. Nereikia išradinėti dviračio, galime pasinaudoti užsienio šalių pavyzdžiu. Ten, gimus neįgaliam vaikui, iškart atsiunčiamas psichologas, vienam iš tėvų suteikiama nemokama galimybė baigti kursus, kuriuose jie gauna daug informacijos apie vaikelio ligą, slaugymą ir pan. Mama tampa tarsi socialiniu darbuotoju, kuriam valstybė moka atlyginimą už to vaikelio priežiūrą. Stengiamasi, kad tėvai neatsisakytų vaiko ir jis augtų šeimoje. Tam sudaromos sąlygos. O Lietuvoje išmokos už neįgalų vaikelį yra juokingai mažos. Neįgaliam vaikui reikia nuolatinės priežiūros ir brangių vaistų, kurių tėvai negali įpirkti. Jeigu niekas nepadeda, moteris neturi galimybės dirbti. Tad iš ko išgyventi?! Mūsų įstatymai netobuli, bet niekas neskuba jų keisti.
Mūsų šeima aktyviai dalyvauja fondo „Algojimas“ veikloje. Dalyvavome fotosesijoje „neGalios nePaliesti“, nes norisi kuo tik įmanoma padėti tokioms šeimoms. Dukra Ingrida dirba šio labdaros fondo savanore. Žinote, gerumas grįžta. Gauname daug laiškų, piešinukų, sveikinimų – tai sugraudina iki ašarų“, – atvirauja dainininkė Liveta Kazlauskienė. Jos šeima fotosesijoje nusifotografavo su Karmėlavoje gyvenančia neįgalia mergaite Erika.
 |
| Gretos Skaraitienės nuotr./Neringa Čereškevičienė |
Neringa Čereškevičienė: „Reikia mokytis tolerancijos“
„Fotosesija virto gražiu ir prasmingu vakaru. Nusifotografavau su mažuoju Patriku, bendravome su juo ir jo šeima. Niekas neraudojo, bet dėkojo už šią akciją. Tai jiems šioks toks nelengvos kasdienybės praskaidrinimas. Tą akimirką mačiau vaiko akyse džiaugsmą, visi šypsojosi. Kartais tiek nedaug reikia... Stebėjau tėvelius ir galvojau, iš kur jie semiasi stiprybės.
Daugelis mamų vienos rūpinasi neįgaliu vaikučiu, nes vyrai jas paliko dėl to, kad gimė nesveikas kūdikis. Tai – išties tragedija. Mes daug kalbame apie negalią turinčius žmones, bet vis dar bendraujame per atstumą. Būkime teisingi ir pripažinkime, kad daugeliui reikia mokytis tolerancijos.
Pamenu, kai prieš dešimt metų Legolende filmavome laidą „Tele bim–bam“, parkas buvo pilnas neįgalių vaikų. Pamaniau, nejau Danijoje tiek daug nesveikų žmonių. Paskui išsiaiškinau, kad ten savaitgaliais pensininkai ir jaunos šeimos pasiima iš pensionatų neįgalius vaikus ir su jais vyksta pramogauti. Stebėjau, kaip grupelė Dauno sindromu sergančių vaikučių susėdę kavinėje renkasi patiekalus ir diskutuoja, ką valgys. Visi laimingi, be jokių kompleksų. Aplinkiniai tai priima kaip natūralų dalyką. To tikrai dar nėra pas mus. Baisiausia, kad mane tai trikdė, šokiravo. Negalėjau ramiai žiūrėti į vaikelį, kuris prijungtas prie aparatūros, kyšo tik galvelė. Tada supratau, kad man reikia susitvarkyti su savo emocijomis ir išmokti reaguoti sveikiau. Ne užuojautos jiems reikia, o normalaus bendravimo. Juk jie – tokie patys žmonės, todėl privalome juos mylėti.
Ir savo vaikus nuo mažens mokau tinkamai žiūrėti į neįgaliuosius. Jų nešokiruoja gatvėje invalido vežimėlyje riedantis žmogus. Ne kartą drauge lankėme vėžiu sergančius ar negalią turinčius vaikus. Tik mažajam (jam aštuoneri) nejauku visa tai matyti. Išmoks. Reikia dirbti su savo atžalomis, mokyti juos tolerancijos. Skaudu matyti, kai paaugliai tyčiojasi iš neįgalių vaikų ir pan.
Imkime pavyzdį iš užsieniečių. Ten ir valstybė remia neįgalų vaiką auginančias šeimas. Vienas mano pažįstamas, gyvenantis Amerikoje, sakė, kad gimus neįgaliam vaikui valstybė skiria dvi medicinos seseles, nemokamą slaugą ir pan. Mums visiems reikia keisti mąstymą ir požiūrį į neįgalius žmones“, – sako „Tele bim–bam“ vadovė Neringa Čereškevičienė.
 |
| Viganto Ovadnevo nuotr./Nerijus Juška |
Nerijus Juška: „Tokios akcijos reikalingos“
„Kai man paskambino ir paklausė, ar sutikčiau dalyvauti fotosesijoje „neGalios nePaliesti“, sutikau nedvejodamas. Čia tokia idėja, kad net minties nekilo atsisakyti. Tai – šventas reikalas.
Visiems per fotosesiją buvo labai linksma. Jekaterina su tėveliais atvyko į mūsų teatrą, pabuvo užkulisiuose. Būtumėte matę, kaip mergaitė džiaugėsi, kai kilnojau ją kaip baleriną, nešiojau ant rankų. Visi pasisėmėme daug gerų emocijų.
Skaudžiausia, kad, kai buvo eksponuojama fotografijų paroda „neGalios nePaliesti“, sulaukiau ne vieno priekaišto. Fotografijoje buvo užfiksuotas mano šuolis virš ant grindų sėdinčios neįgalios mergaitės. Atsirado žmonių, kurie pareiškė, kad tai – pasityčiojimas iš neįgalių žmonių. Mane nustebino toks siauras mąstymas. Juk būtent šį kadrą užfiksavo ir išrinko fotomenininkas.
Tokios akcijos labai reikalingos, nes padeda keisti visuomenės požiūrį į negalią turinčius žmones. Labai norėčiau į spektaklio repeticiją pasikviesti neįgalių vaikų, kad jie pamatytų užkulisius, kaip kuriamas šokio spektaklis. Tai jiems būtų smagi pramoga. Tik nežinau, kaip juos rasti, suburti. Pažadu netrukus tai padaryti. Seniai apie tai galvojau“, – sako baleto primarijus Nerijus Juška.
 |
| Viganto Ovadnevo nuotr./Rūta Mikelkevičiūtė |
Rūta Mikelkevičiūtė: „Džiugu, kad keičiasi žmonių požiūris“
„Mane į fotosesiją „neGalios nePaliesti“ pakvietė draugė, labdaros ir paramos fondo „Algojimas“ vadovė Aušra Stančikienė. Be abejo, sutikau nesvarstydama, nes būtina keisti visuomenės požiūrį į negalią turinčius žmones. Apsidairykime – gatvėse vis dar retai išvysi neįgalų žmogų. O kol nematome, mums atrodo, kad jų apskritai nėra. O neįgalieji nenori eiti į viešumą todėl, kad esame nepasirengę jų normaliai priimti. Gatvėje jaunimas neretai tyčiojasi, laido nešvankias replikas.
Tokios akcijos labai reikalingos, nes duoda rezultatų. Pastebėjau teigiamų pokyčių. Prieš dešimt metų į laidą negalėdavau prisikalbinti nė vienos vėžiu sergančios moters, jos bijodavo viešumo, kad paskui paliks vyras ir pan. Dabar ateina pasidalyti savo patirtimi be jokių kompleksų. Nors tai ne visai tas pats, kas neįgalumas, šis faktas rodo, kad kuo daugiau apie tai kalbame, tuo greičiau keičiasi visuomenės požiūris“, – sako TV laidų vedėja Rūta Mikelkevičiūtė. Ji nusifotografavo su negalią turinčia mergaite Neringa.
Psichologo komentaras
Rasa Aukštinaitytė, psichologė
Neįgalieji į visuomenę fiziškai ir psichologiškai integruojasi tiek, kiek jiems leidžia sveikieji. Dažnai manoma, kad visa neįgaliųjų problema yra jų neįgalumas. Anksčiau buvo populiarios „netekties“ teorijos, kurios neįgalumą aiškino kaip žmogų psichologiškai triuškinantį faktorių, todėl iš neįgaliojo tikimasi vien tik sielvarto, liūdesio, pykčio ir pan. Nenuostabu, kad susiformavo stereotipas, esą šie žmonės gyvena nuobodžiai ir, išskyrus kalbas apie negalią, su jais nėra apie ką kalbėtis. Belieka jų gailėtis ir reikšti užuojautą. Kitas svarbus aspektas tas, kad visuomenė neįgaliuosius priskiria atskirai grupei. O toks grupavimas sukuria socialinės ir emocinės atskirties, finansinės naštos ir priklausomybės nuo kitų jausmą.
Kai kurie neįgalieji gyvena mintimis „aš toks nelaimingas“, „niekas manęs nesupranta“, o neįgalumą vertina kaip pagrįstą priežastį, kuri „atleidžia“ nuo daugelio pareigų ir atsakomybės. Tačiau daugelis visai neatitinka visuomenėje vyraujančio neįgalaus žmogaus portreto. Jie turi tokių pat su santykiais, meile, darbu ar vaikais susijusių problemų ir džiaugsmų, išgyvena tokias pačias emocijas ir jausmus kaip ir visi sveikieji.
Manau, pagrindinis principas – su neįgaliuoju bendrauti taip pat kaip su bet kuriuo kitu žmogumi, neakcentuoti jo negalios. Net jeigu negalia labai akivaizdi, kalbantis reikėtų žiūrėti į žmogų, o ne į specialią įrangą ar akylai stebėti nekoordinuotus jo judesius. Nesielgti taip, tarsi žmogaus nebūtų šalia, ar jis nesugebėtų suprasti, kas sakoma. Net tada, kai bendrauti padeda specialistai, artimieji, svarbu išlaikyti akių kontaktą su neįgaliuoju. Tokiu būdu nebus sumenkintas jo orumas, individualumas ir nepriklausomybės troškimas. Nereikia iškelti asmens ant pjedestalo kaip labiau išskirtinio ar drąsaus už pastangas, dėl kurių sveikojo net nepagirtume. Žodžiai „negalia“ ir „kitoks nei kiti“ ne sinonimai.
