Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jonas Mačiulis. Niekada neatsuku kito skruosto

Jonas Mačiulis
Gretos Skaraitienės nuotrauka / Jonas Mačiulis
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Veržlus, kovingas, kartais net piktokas – tokį buvusį Kauno „Žalgirio“ ir Milano „Armani Jeans“ krepšininką Joną Mačiulį (26) pratę matyti gerbėjai. Šiuo metu kojos traumą besigydantis žaidėjas į aikštelę turėtų išbėgti gruodį, o kol kas svarbiausius krepšinio įvykius stebi iš šalies. „Žinoma, buvo apmaudu, bet nieko nepadarysi, – toks krepšininko gyvenimas“, – Jonas jau seniai nustojo graužtis dėl to, kad nepatyrė džiaugsmo su rinktine žaisti Europos čempionate, kuris vyko namuose.

Koks jausmas žiūrėti čempionatą iš tribūnos? Mačiau tave „Siemens“ arenoje – atrodei nepalyginti ramesnis, nei gerbėjai tave pratę matyti aikštelėje.

Aikštelė yra aikštelė, o tribūnoje stengdavausi likti ramus, tik burną užsidengdavau, kad žmonės nematytų, kaip tyliai bambu ir keikiuosi. Kai pats verdi tame katile, juk negali su visais gerbėjais rėkti „kvaily!“ ar „nevykėli!“ Aršūs fanai per vieną ataką ploja, per kitą loja – pats girdėjau. Jei atvirai, smagiau rungtynes žiūrėti kur nors nuošaliau, toliau nuo visų „ekspertų“.
Bet kartais gerai ir salėje pasėdėti. Aišku, apmaudu, kad negalėjau dalyvauti čempionate, bet toks gyvenimas. Žaisdamas krepšinį žinai, kad bet kada gali patirti traumą. Ir tokią, po kurios į aikštelę apskritai nebegrįši. Žinau tai ir stengiuosi kuo labiau vengti pernelyg pavojingų situacijų.

Jei Lietuvos rinktinė gaus kelialapį į olimpiadą, prisidėsi prie komandos?

Viskas priklausys nuo trenerių ir mano sportinės formos. Norai gali būti dideli, bet ne jie svarbiausi. Žinoma, norėčiau važiuoti į Londoną – tai jau būtų antra mano olimpiada, o tokiame amžiuje tai tikrai daug. Olimpiada – neužmirštamas renginys, į jį susirenka masė aukščiausio lygio atletų. Jausmas gyvenant mieste, kuriame visi kvėpuoja sportu, – superinis.

Domiesi ir kitomis sporto šakomis?

Stengiuosi pažiūrėti aukšto lygio futbolą. Kaip ir krepšinį – žiūriu Eurolygą, bet ne kokias „Neptūno“ ir „Valmieros“ rungtynes.
Gyvendamas Milane atradau amerikietiškąjį futbolą. Kai komandos draugai amerikiečiai išaiškino taisykles ir supratau, ką tie visi „kvadratiniai“ vyrukai su šalmais veikia aikštelėje, stengiausi nepraleisti progų pažiūrėti – sporto šaka vyriška, grumtynių netrūksta. Pats panašiai elgiuosi krepšinio aikštelėje, tai yra ką pažiūrėti, iš ko naujų judesėlių pasimokyti (juokiasi).

Kai vyko čempionatas, pasitaikė progų susitikti su rinktinėje žaidžiančiais bičiuliais?

Ligoninėje aplankiau Marijoną Petravičių, telefonu kalbėjausi su Mantu Kalniečiu, su rinktinės medikais, tačiau susitikti nebuvo kada. Stengiausi nelįsti į akis, nes puikiai suprantu, kaip tokie dalykai blaško dėmesį, erzina. Nežinau, kodėl žmonėms atrodo, kad jie vieninteliai rašo žinutes ir vieninteliai reikalauja atsakymų į jas. Pernai po kažkurių pasaulio čempionato rungtynių pažiūrėjau į telefoną, o ten – keturiasdešimt penkios SMS žinutės, kuriose tas pats klausimas: „Kaip sekasi?“ Ir visiems atrodo, kad tik jie vieni to paklausė ir tik jiems vieniems neatsakyta, todėl kyla nepasitenkinimas: štai koks Mačiulis pasipūtęs... Todėl jei kam nors ir parašau kokią žinutę, nereikalauju atsakyti. Visada stengiausi vyrus pasveikinti su pergale ir linkėjau nenukabinti nosies po nesėkmių. Parašydavau treneriui, aptarnaujančiam personalui, Mantui, Pauliui Jankūnui, Robertui Javtokui – tiems, su kuriais daugiau bendrauju ir kurių telefono numerius turiu.

Po traumos ir operacijos apie ką daugiausia galvojai – apie „nuplaukusį“ čempionatą ir visiškai neaiškų artėjantį sezoną?

Pirmiausia pamaniau: jėga, pagaliau grįšiu namo! Tada puoliau čiupinėti kojos ir ieškoti, kur lūžo. Vėliau pagalvojau ir apie rinktinę, ir apie sezoną... Dėl sezono ir dabar per daug nesuku galvos. Nusprendžiau: kol nesu iki galo pasveikęs, neskubėsiu ir jokių kontraktų nepasirašysiu. Čia, Kaune, turiu visas sąlygas sveikti – manimi rūpinasi geri medikai, dirba asmeninis treneris. Pasirašius sutartį su užsienio klubu, tektų iškart išvažiuoti, kas žino, galbūt net lieptų iškart į aikštelę bėgti. Tokio spaudimo nenoriu. Kartą skambino „Žalgirio“ vadovai, buvome susitikę, bet pasakiau: kol nebūsiu tikras, kad į aikštelę galiu išbėgti pilna koja, derybų nebus.

Visada yra tikimybė grįžti, bet „Žalgiris“ pirmiausia turi norėti, kad grįžčiau, ir tą norą parodyti. Neužtenka per spaudą kartoti „noriu“, kalti žmonėms į galvą, kad viskas priklauso tik nuo manęs, kai taip nėra. Pasiūlymo žaisti komandoje už dyką nevadinu pasiūlymu. Manau, turėtume pabandyti rasti aukso viduriuką – kad ir man, ir jiems būtų gerai. Per ateinančius – geriausiu atveju – dešimt metų turiu užsidirbti dar trisdešimčiai, tad tikrai negaliu sau leisti žaisti už dyką. Galiu žaisti už mažiau, bet – ne veltui.

Pinigai renkantis komandą atlieka svarbiausią vaidmenį?

Pasirinkimas nuo daug ko priklauso. Jei už du milijonus litų ar eurų tektų sėdėti Antarktidoje su pingvinais – juk tikrai nevažiuotum. Bet jei gautum pusantro milijono, galėtum ir Lietuvoje žaisti, argi ne (juokiasi)? Visada yra tam tikrų kriterijų, kodėl pasirenki vieną ar kitą klubą, ir ne vien pinigai nulemia. Pavyzdžiui, vienas klubas siūlo mokėti keliasdešimt tūkstančių eurų daugiau, tačiau žinai, kad teks žaisti vadovaujamam serbo trenerio, kuris reikalaus treniruotis po penkias valandas du kartus per dieną... Tokioje situacijoje turbūt rinkčiausi klubą, kuris mokėtų mažiau, bet kuriame jausčiausi geriau, o jei dar tai būtų lietuviškas klubas ir galėčiau būti šalia šeimos, draugų... Bet jei atlyginimas skiriasi du ar tris kartus, niekur nedingsi: susikrauni lagaminus ir važiuoji.

Ketverius metus žaidei Kaune, dvejus – Milane. Dabar jau gali palyginti gimtinėje žaidžiančio krepšininko ir legionieriaus duoną – kuri gardesnė?

„Žalgiryje“ legionieriams leisdavo daryti, ką nori, o prie kryžiaus plakdavo lietuvius, kurie uždirbdavo mažiausiai. Užsienyje iš legionierių reikalaujama kur kas daugiau. Tačiau Italijoje viskas dar kitaip, ir pirmiausia todėl, kad krepšinis ten – visiškai nepopuliarus. Spauda žaidėjų neliečia, o jei paliečia – tai kas: laikraštis italų kalba – vis tiek nesupranti, kas parašyta. Klubo valdžia žaidėjų taip pat nespaudžia.

Prie karšto italų temperamento pripratai?

Yra italų, kuriuos jų tautiečiai taip pat nervina, – dėl vėlavimų, atsipūtimo, kasdienių siestų. Prie to aš irgi sunkiai įpratau: išeini apie pirmą valandą dienos į miestą ir neturi kur pavalgyti – visos kavinės uždarytos. Žmonos namuose nėra, pats pasigaminti nemoki – ką daryti? Važiuoji į centrą, kur už pietus sumoki šimtą eurų, ir grįžti atgal.

Žymiąją „La Scalą“ aplankei?

Vakarais, kai vyksta operos spektakliai, dažniausiai treniruodavausi, todėl taip ir nenuėjau.

Gal tiesiog nemėgsti klasikinės muzikos?

Nesu aistringas gerbėjas, tačiau mėgstu viską išbandyti. Esu net „Gulbių ežerą“ per Maskvos Didžiojo teatro gastroles Vilniuje žiūrėjęs. Pasižiūrėjau ir pamaniau, kad turbūt daugiau gyvenime ten nebeužsuksiu: ištisas valandas vyrai aptemptais triko po sceną laksto – na, ne man tai. Esu sporto žmogus, todėl geriau į kokias varžybas nueisiu (kvatojasi)...

Italijos taip ir nepamilai?

Tikrai jos neįsimylėjau. Nemoku taip atsipalaiduoti kaip italai. Atsipalaiduoju tik per atostogas, o italams, atrodo, visada atostogos. Jei klaustum, kuri yra mano svajonių šalis ir kuris mano svajonių klubas, ilgai negalvočiau: šalis – Ispanija, miestas – Barselona, klubas – „Barcelona“. Pirmą kartą į šį miestą atvažiavau pailsėti ir iškart supratau, kad norėčiau ir galėčiau čia gyventi.

Dabar tu – bedarbis ar turi nedarbingumo lapelį?

Manau, „Sodra“ nesugebėtų padengti mano nedarbingumo išlaidų, tad labiau – bedarbis (kvatojasi). Dar galiu sakyti, kad išėjau tėvystės atostogų, tik, gaila, už jas niekas nemoka...

Na, jei prakalbome apie pinigus, išdrįsiu paklausti: kada pirmą kartą pasijutai žvaigžde ir uždirbai pirmą milijoną?

Gal būtų tiksliau klausti, kada pajutau, jog žmonės mane laiko žvaigžde? Turbūt po pirmojo sezono „Žalgiryje“: buvau jaunas, sėkmingai sužaidžiau ir manęs pradėjo prašyti autografų. Supratau, kad krepšinio aistruoliai mane vertina ir atpažįsta, po truputį atsirado šiokių tokių privilegijų...

Kokių?!

Na, pavyzdžiui, bare įpildavo nemokamai išgerti (juokiasi).
Pirmą milijoną uždirbau turbūt būdamas kokių dvidešimt dvejų. Bet nebuvo taip, kad vieną dieną į sąskaitą įkrito milijonas. Susikaupė po truputį, iki tol ketverius metus daug dirbau. Jei būtų buvę „bum“ ir aš jau – milijonierius, galvelė būtų susisukusi. Daug kam, beje, taip ir nutinka.

Kažkada sakei, kad esi kovotojas ir aikštelėje, ir už jos ribų.

Niekada nelipau žmonėms per galvas negarbingais būdais. Bet jei mane užkabina, niekada nenusileidžiu. Už gyvybę kovoju nuo pirmų dienų, nuo tada, kai man, pusantro mėnesio kūdikiui, buvo atlikta operacija. Kova dėl vietos po saule man turbūt užkoduota – niekada nepasiduodu. Be to, buvau ir auklėjamas taip, kad pirmas konflikto nepradėčiau, bet jei jau kirto – dėk atgal, kad daugiau nelįstų. Niekada neatsuku kito skruosto. Toks esu ir aikštelėje, ir kasdienybėje.

Dėl šeimos kovotum taip pat nesusimąstydamas?

Žinoma! Dėl šeimos galėčiau padaryti viską. Dėl jos kovoti kol kas neteko, bet turbūt padaryčiau viską, kad ją išlaikyčiau, apsaugočiau.

Laiko žmonai Agnei ir dukrai Kamilei užtenka?

Manau, taip – stengiuosi joms skirti kiekvieną laisvą akimirką. Jos nevienišauja, bet ir nenusibostame vieni kitiems.

Kai gyvenai Milane, Agnė tave lankydavo, tačiau visam laikui persikraustyti nedrįso?

Tuo metu ji studijavo, kaip tik kitąmet baigs studijas. Be mokslų, diplomo nieko nebus. Mano karjera – neamžina: praeis keleri metai ir teks abiem galvoti, ką veikti toliau. Galbūt kada nors imsimės verslo. Jau dabar yra minčių, šiokių tokių užuomazgų, tačiau kol kas bent jau aš neturiu tam laiko. Negaliu vienu metu daryti dvidešimt darbų ir bet kaip.

Agnės karjera nėra nustumta į šalį? Paprastai moterys, tekėdamos už krepšininkų, susitaiko, kad teks atsisakyti karjeros ir pagrindinis darbas bus puoselėti namų židinį.

O man net nesinorėtų gyventi su žmogumi, kuris neturi jokių ambicijų, vegetuoja. Kiekvienas privalo turėti siekių, tikslų, svajonių. Nors tokių, kad vieną dieną, kai vaikai užaugs ir atsiras laisvo laiko, galėtų užsiimti tuo ar anuo. Kai baigsiu karjerą, dukrelei bus kokie aštuoneri, jau lankys mokyklą, tada ir mes su Agne galėsime ko nors imtis.

O kaip planai turėti du, tris...

...keturis, penkis vaikus (juokiasi)? Tikiuosi, bus ir antras, ir trečias, bet visai nenorėčiau, kad mano vaikai augtų šiltnamio sąlygomis, sėdėtų namuose, su niekuo nebendrautų ir būtų mamos lepinami. Vaikus reikia vesti į darželį, kad adaptuotųsi, būtų visuomenės dalis. Todėl Kamilę jau kitąmet ketiname leisti į darželį, o jei nebus antro, Agnė galės kuo nors užsiimti. Yra minčių, galimybių – tereikia noro.

Jei tau teks išvažiuoti, šeima keliaus iš paskos?

Žinoma! Nemanau, kad galėtume dešimt mėnesių gyventi atskirai. Netikiu santykiais per atstumą, netikiu, kad normalų šeimos gyvenimą gali atstoti pokalbiai telefonu ar skaipu. Aš to nesuprantu.

Žinomų firmų drabužiai, brangūs automobiliai. Nesi abejingas prabangai?

Kiekvienas nori gyventi laisvai, nevaržomai. Jei gali gyventi nuosavame name, juk nebūtina su šeima kankintis mažyčiame bute bendrabutyje. Kita vertus, jei gali turėti namą, visai nebūtina, kad jis būtų auksinis. Kaip tik dabar statomės namą Karmėlavoje, liko tik stogą uždengti – jis tikrai nebus iš aukso plokščių (juokiasi).

Nusipirkęs prabangų „Porsche Panamera“ daugeliui lietuvių turbūt pasirodžiau išsišokėlis. Kita vertus, o ką žmonėms manyti, kai spaudoje prisiskaito, jog į automobilį prisidėjau satelitinių antenų ir dabar jame rodo penkiasdešimt kanalų. Bet juk nieko panašaus nėra! Straipsnis išėjo man nežinant: niekas nieko manęs neklausė, parašė, ką patys sumąstė.

Nori nenori tokie automobiliai traukia akį. Aplinkinių dėmesys mielas širdžiai?

Jei neįkyrus, mandagus – kodėl gi ne? Bet būna ir tokių žmonių, kurie, pamatę automobilį ir kas jį vairuoja, bando išprovokuoti lenktynes. Tai erzina. Automobilį perki ne tam, kad atkreiptum aplinkinių dėmesį. Jei turiu galimybių, juk neprivalau vairuoti golfiuko?
Aukso viduriuko čia nerasi – ką bedarysi, visada atsiras žmonių, kuriems nepatiksi. Tiesą sakant, aš ir nebandau to aukso vidurio ieškoti: gyvenu dėl savęs, šeimos, o ne dėl kitų.

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką