Jau kurį laiką nematėme tavęs Kongresų scenoje, kokie tavo naujausi projektai?
Vienas iš pačių gražiausių naujausių projektų buvo Strasbūro Nacionalinėje operoje, kur vyko šiuolaikinės Johno Adamso operos „Dr. Atomic“ pastatymas. Dainavau nuostabią rolę, atrodo, tiksliai man parašytą – indę Pasqualitą, kurioje daug žemų natų, tad galiu atsiskleisti savo mylimiausiame žemiausiame registre.
Pačiame teatre dirbau jau antrą kartą, jis man sukelia tik geriausius prisiminimus. Teatre visi labai atvirai ir šiltai mane priėmė, tikiuosi, dar teks čia sugrįžti. Po premjeros sulaukėme puikių atsiliepimų. Dirbo labai įdomi komanda, darbas vyko lėtai – du su puse mėnesio, tačiau paliko gilų pėdsaką. Be to, buvo labai puiku, jog viskas vyko nuostabiu metų laiku – pavasarį.
Kas režisavo šią operą?
Lucinda Childs – ją galėjo išvysti ir Lietuvos publika, pasirodant premjeriniuose Roberto Wilsono režisuotos „Pasijos pagal Joną“ spektakliuose. Ji – ne tik režisierė, bet taip pat ir puiki šokėja, daug metų dirbusi su garsiausiu JAV avangardinio teatro režisierium laikomu R. Wilsonu, kuris dirbo ir su Philip Glassu, Tom Waitsu, Lady Gaga. Šiandien ji režisuoja pati ir jos estetika, grožio pajautimas yra labai subtilūs. Niekas nebus perspausta, ji visuomet labai atidi solistui. Be galo maloni, pasitempusi, elegantiška moteris. Su manimi ji buvo labai šilta ir artima.
Dainininkai scenoje vis viena linkę galvoti daugiau apie dainavimą nei apie vaidybą. Aš pati kartais gal net atvirkščiai – mėgčiau daugiau pavaidinti, bet stengiuosi visuomet išlikti profesionalė ir vokalą pasverti lygiai su aktoryste.
Apie ką ši opera ir tavo vaidmuo joje?
Opera yra apie atominės bombos sukūrimą ir ją išradusį žmogų – Robertą Oppenheimerį. Pagrindinė tema čia – žmonių likimai. Visų pirma, mokslininko šeimos. Aš esu vienintelė, matanti visą šią dramą iš vidaus, nes atlieku aukės rolę. Matau, kaip išgyvena jo žmona, prižiūriu nieko nesuprantančius vaikus ir iš esmės perimu visą buitį. Įdomu tai, kad pats tekstas operai buvo adaptuotas iš JAV vyriausybės dokumentų, o po to dar papildytas Bodlero, Bhagavat Gita ir kitais tekstais. Tai iš tiesų labai netikėta opera, bet jau rodoma ir Metropolitane Niujorke.
Klausantis tavo atliekamų partijų, atrodo, jog šiuolaikinė muzia tau labai tinkama atlikti, kaip bus su G. Verdi?
Taip, atlieku nemažai šiuolaikinės muzikos, tačiau didelio atotrūkio nuo Verdžio nejaučiu. Netgi atvirkščiai, Verdžio muzika man labai artima, nuo seno jis - mano mylimiausias kompozitorius. Be to, viskas remiasi į tuos pačius vokalinius pagrindus, kuriuos jau esi įgijęs. Įdomu ir tai, kad šiuolaikinė opera išsiskiria savo intonaciniais šuoliais, o štai dabar, ruošiant ,,Trubadūro” Azučeną vis girdi to paties Verdžio motyvus: čia „Traviata“, o čia – „Aida“.
Kuris, iš iki šiol atliktų kūrinių tau yra artimiausias?
Kalbant atvirai, anksčiau būčiau iš karto atsakius, kad Amneris (iš G. Verdi „Aidos“). Repetuojant jo muziką visa mano esybė, muzikinis pradas lyg atsiveria, kažkas keisto nutinka. Tačiau po Adamso „Dr. Atomic“ ir Onutės Narbutaitės „Korneto“ taip vienareikšmiškai sakyti nebedrįsčiau. Šiose šiuolaikinėse operose atradau nuostabių skambesių, melodijų, tos žemų natų platybės... Šiandien tektų laviruoti tarp šių trijų kūrinių.
O kuris darbas scenoje labiausiai įsiminė?
Kiekviename pastatyme atrandu kažką įdomaus. Ar tai būtų mano pirmasis darbas, G. Puccinio „Madam Butterfly“ ir gilinimasis į Japonijos kultūrą, ar P. Eötvös „Meilė ir kiti demonai“, kur teko persikūnyti į juodaodę... Kiekvieną kartą tai – didis patyrimas.
Nesu linkusi į labai drastiškus, brutalius pastatymus, net žiūrėti negaliu, nors suprantu, jog mene turi būti visko ir žiūrovas turi atsirinkti, negali būti viskas vienodai. Bet tokie kraštutinumai – ne man.
Už tai labai laukiu „Trubadūro“, Azučena yra viena iš mano svajonių partijų. Ši opera nėra taip dažnai statoma, todėl labai džiaugiuosi, jog turiu galimybę pirmą kartą su šia medžiaga dirbti būtent su maestro Gintaru Rinkevičiumi ir režisiere Dalia Ibelhauptaite. Žinau, kad šioje kompanijoje galėsiu atsiskleisti.
Bet juk ir „Trubadūre“ yra nemažai žiaurumų?
Visi operų siužetai turi tragišką gaidelę.
Tačiau ne kiekviename iš jų ant laužo sudeginamos mamos, vaikai, žudomi broliai?
Na taip, žiaurumas čia ryškesnis, jo daugiau. Net gilinantis į Azučenos, sudeginusios savo kūdikį ant laužo, istoriją aš vis susimąstau, kaip ji iš viso išliko sveiko proto? Kita vertus, siužetas sudėliotas taip, jog iš tiesų niekuomet iki galo neatseki tikrosios tiesos, net sakoma, jog šio Verdžio kūrinio istorijos nėra lemta suprasti iki galo.
