Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jurga Karčiauskaitė-Lago: Vilniuje viską atrandame iš naujo

Jurga Karčiauskaitė-Lago su vyru Lino Lago
Butauto Barausko nuotrauka / Jurga Karčiauskaitė-Lago su vyru Lino Lago
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Prieš porą mėnesių juvelyrė Jurga Karčiauskaitė-Lago (35) ir jos vyras, ispanų tapytojas Lino Lago (36), užvėrė savo namų duris Klaipėdoje ir persikėlė gyventi į Vilnių. „Čia arčiau oro uostas“, – juokiasi dėl kūrybos labai daug keliaujantys menininkai.

Kodėl taip skubiai persikėlėte į sostinę?

Pastaruoju metu gyvenome autostradoje tarp Klaipėdos ir Vilniaus. Kadangi Lino daugiausia dirba su užsienio šalimis: ten iškeliauja jo darbai, jis dalyvauja įvairiuose projektuose, nuolatos iš Vilniaus kur nors skrenda. Sostinėje – mano juvelyrikos namai, klientai. Dėl to porą kartų per savaitę čia važiuodavau. Taip gyventi ilgai nebegalėjome. Todėl kai tik susiklostė palankios aplinkybės, kai tik radome tinkamas patalpas studijai, butą gyventi, dešimtmečiui sūnui Nojui mokyklą, penkerių Lukui – darželį, auklę, į Vilnių persikėlėme per kelias dienas.
Čia viską atrandame iš naujo. Šiame mieste esu gyvenusi septynerius metus. Aišku, viskas, ką tada buvau atradusi, per Klaipėdoje praleistą laiką pasikeitė. Dabar man patinka ekologinis Tymo turgus, sveiko maisto parduotuvėlės. Mes gyvename Centre – aplinkui daug visko, yra iš ko rinktis. Čia jaučiuosi kaip Madride ar Barselonoje.
Vilniuje viską susidėliojome kaip šachmatų lentoje: kad būtų patogu, netoli. Dėl to galime nenaudoti automobilio.

Vilniuje gyvena tavo sesuo vitražininkė Laura Karčiauskaitė-Potet. Kai abi viename mieste, bendraujate dažniau?

Per tuos porą mėnesių matėmės gal porą sykių! Atėjo pavasaris – vestuvinių žiedų metas (juokiasi). O sesė kuria vitražus. Ji labai maža, o jos darbai labai dideli. Susiskambiname, kad esame skirtinguose miesto pusėse – bandykime susitikti rytoj...

Kaip čia jaučiasi Lino?

Jis sako, kad į Klaipėdą negrįžtų nė už ką – nebent Klaipėda pati pas jį ateitų (juokiasi). Tačiau taip yra tik dėl to, kad jis – didmiesčio žmogus. Jam ir Vilnius per mažas. Abu esame labai užsiėmę, o kiekvieną laisvą minutę ir valandą norime praleisti kokybiškai. Čia daugiau laisvalaikio galimybių, gausiau kultūros renginių.
Gamtos – mažiau negu Klaipėdoje, bet mes – ne gamtos žmonės.

Kaip jus priėmė vilniečiai?

Turime čia draugų. Vilniečiai sveikinasi sutikti koridoriuje ir laiptinėje, vaikų mokykloje. Tai malonu. Man lietuviai – labai simpatiški žmonės. Mes šaltesni, uždaresni, bet patikimesni nei kokie italai ar ispanai (juokiasi).
Vilniui visada jaučiau nostalgiją, trauką – žinojau, kad čia kada nors gyvensiu. Nors man taip pat patinka Klaipėda, Barselona.
Menininkams – kitaip nei kitų profesijų žmonėms. Jie gali pasirinkti, kur gyventi. Tarkim, Lino viską, ką sukuria, realizuoja Ispanijoje, kitose šalyse, bet gyventi ir kurti jis gali Lietuvoje, Zambijoje ar Urugvajuje – bet kur. Svarbu, kad aplinka įkvėptų, būtų iš ko semtis energijos.

Sostinėje jūs dar ir dėl to, kad šalia – oro uostas?

Mes gyvename keistai. Keliaujame daug ir nuolatos. Jei kas nors anksčiau būtų pasakęs, kad taip bus ir man tai patiks, nebūčiau patikėjusi, nes aš prisirišu prie vietos, žmonių, daiktų. Tačiau matau, kad kuo toliau, tuo daiktų man reikia mažiau. Dabar norisi, kad daiktai, bendravimas su žmonėmis būtų kokybiški, ne pižoniški.
Lino dirba su labai rimtomis pasaulio galerijomis ir meno agentais. Mano juvelyrikos namai taip pat dalyvauja tarptautiniuose projektuose. Jie įgauna kitą kokybę. Bandau įsitvirtinti kaip dizainerė. Tai sunku dar ir dėl to, kad Lietuvos niekas nežino. Net mano pavardė „Karčiauskaitė–Lago“ užsienyje yra per ilga, sudėtinga ištarti.

Turi minčių atsisakyti mergautinės pavardės?

Galvoju, kad liksiu tik Lago. Kadangi kuo toliau, tuo dažniau būnu už sienos, reikia tą žingsnį žengti. Keisiu katalogus, autorinių darbų pasus, vizitines korteles... Vasarą su savo projektais, darbais, didelėmis viltimis važiuojame į Niujorką ir Majamį. Abu su Lino taikome aukštai ir tam labai stipriai ruošiamės. Ten mes nieko nenustebinsime, bet galbūt rasime savo nišą. Man, lietuvei, ten užsikabinti sunkiau negu kokiam nors ispanui, britui ar vokiečiui – jiems nereikia žemėlapyje rodyti, iš kur atvažiavo.

Lino – ispanas. Gal vieną dieną nutarsite persikelti gyventi į jo tėvynę?

Turime namus ir Ispanijoje. Šiuo metu jie išnuomoti, kaip ir mūsų būstas Klaipėdoje. Gyventi renkiesi ten, kur geriau. Lietuvoje šaltos žiemos, bet mūsų vaikai maži, o čia gyvena močiutės ir seneliai. Dėliojame pliusiukus ir minusiukus... Į viską žiūriu labai tolerantiškai. Manau, kad žmonės turi gyventi ten, kur gerai, patogiai jaučiasi. Kol kas aš taip jaučiuosi Lietuvoje ir to į nieką nekeisčiau. Smagu, kai tave gatvėje supranta, kai kiekvieną kampelį pažįsti. O Lino to nereikia. Jam tas pat kur gyventi, bet kur nuvažiavęs randa ką nors įdomaus sau. Tačiau manau, kad šeima gyvena ten, kur gyventi nori moteris (juokiasi).

Ar jau buvo įkurtuvių Vilniuje vakarėlis?

Draugams – buvo. O visuomenei naują juvelyrikos kolekciją ketinu parodyti balandžio pabaigoje. Ir Lino kūrybos albumas balandžio gale turėtų pasirodyti ne tik Ispanijoje, bet ir Lietuvoje. Smagu, nes taip jis po truputį tampa lietuviu (juokiasi).

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką