Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jurgita Stakauskaitė: arčiausiai kūno

Jurgita Stakauskaitė
Gretos Skaraitienės nuotrauka / Jurgita Stakauskaitė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Pažvelgęs į apatinio trikotažo dizainerę Jurgitą Stakauskaitę (30) iškart nepatikėtum, kad ji – ne tik galbūt kartais padebesiais klajojanti kūrėja, bet ir gana racionali verslininkė, netrukus lietuvaitėms pasiūlysianti vardinę apatinių drabužių liniją.

„Daug kam atrodau jauna ir naivi, be to, šviesiaplaukė... – šypteli. – Man patinka žmones stebinti, padaryti tai, ko jie iš manęs nesitiki. Geriau atrodyti kvailesnei, bet būti protingesnei, nei atvirkščiai.“ Seksualius nėrinius Jurgita kuria jau septynerius metus, bet pirmoji kolekcija pristatyta tik prieš kelias savaites.

Kaip nutiko, kad jauna dizainerė pirmą kolekcijų pristatymą surengė Vilniaus rotušėje? Maža to, pristatė apatinius drabužius – kam nors galėjo pasirodyti ne visai padoru?!

Iki šiol buvau kabiau užsiėmusi projektais – kūriau drabužius „Olialia“ mergaitėms, konkursams „Misis Lietuva“, „Mis Šiaulių kraštas“. Dirbu ir su naktiniais klubais – mano sukurtos nedidelės kolekcijos tampa šou programos dalimi, be to, visada turėjau nemažai privačių užsakymų. Tačiau kaskart, kai kuris nors Lietuvos dizaineris pristatydavo kolekciją, pagalvodavau, kad ir aš norėčiau ko nors panašaus, bet vis nedrįsdavau.

Prieš dvejus metus mano gyvenime šis tas įvyko, tada supratau, kad rytdienos gali ir nebebūti. Anksčiau bijodavau: ką žmonės pamanys, jei man nepasiseks, tačiau po nelaimės pasidarė nebebaisu.

Galvodama apie kolekcijos pristatymo vietą žinojau, kad ji bus nepaprasta. Iš pradžių svarsčiau apie didingus Operos ir baleto teatro laiptus, bet sužinojusi, kiek kainuoja nuoma, negalėjau patikėti, kad tai gali būti tiek daug. Paskui pamąsčiau: „O kodėl ne rotušė – juk čia pat mano studija, kiekvieną dieną pro ją praeinu?“ Nuėjau į savivaldybę, gavau rekomendaciją ir išsinuomojau – jokių bėdų.

Kodėl būtent apatinis trikotažas – jį kuriančių dizainerių pasaulyje, tuo labiau Lietuvoje ne tiek ir daug?

Kauno kolegijoje baigiau drabužių dizainą, svajojau apie studijas Dailės akademijoje, bet tam neturėjau pinigų. Iš pradžių nieko geresnio už pardavėjos konsultantės darbą neradau, vėliau aptikau skelbimą, jog fabrikas ieško apatinio trikotažo dizainerės. Mane priėmė, o aš, matyt, iš baimės, kad nieko nemoku, greitai perpratau, kaip jis kuriamas, bet nepraėjus dvejiems metams supratau, kad nebenoriu kurti negražių, masinei gamybai skirtų apatinių. Pamenate senovines mamų liemenėles, kokias Palangoje moterų pliaže pardavinėdavo? Važiuodavau į parodas, turėdavau progos pažiūrėti ir iščiupinėti tai, ką kuria „Dior“ ar „Chantal Thomass“ mados namai, ir vieną dieną supratau, kad nebenoriu tų „palapinių“ (juokiasi). Ėmiau ir iš fabriko išėjau. Į niekur.

Kuriant viršutinius drabužius įmanoma net ir pusės centimetro paklaida, tačiau apatiniuose viskas turi būti suskaičiuota iki milimetro.

Pasiūti apatinį drabužį sudėtingiau nei viršutinį?

Kuriant viršutinius drabužius įmanoma net ir pusės centimetro paklaida, tačiau apatiniuose viskas turi būti suskaičiuota iki milimetro. Kai dirbau fabrike, išmokau apskaičiuoti liemenėlių dydžius, – nemanykite, kad tai paprasta, nes tų dydžių yra labai daug. Be to, apatinių drabužių kūrimas reikalauja ypatingo kruopštumo, kantrybės.

Kiek kainuoja toks dizainerio kūrinys?

Pavyzdžiui, nertą maudymosi kostiumėlį pardaviau už 650 litų. Vienas vaikinas klausė manęs: „Negi jį iš auksinių siūlų nėrei?“ Ne, bet juk jis nertas rankomis, kiek valandų su juo buvo išsėdėta! Kartais, būna, dėl vieno kaspinėlio visą dieną po miestą važinėji, kol randi.
Bet užsienyje gyvenančių lietuvaičių požiūris visai kitoks. Jos be jokių kaprizų, prašymų padaryti nuolaidą sumoka tiek, kiek drabužis vertas: tris šimtus ar tūkstantį litų..

Dirdama su klientėmis turbūt jau perpratote lietuvių skonį?

Kartais pas mane užsuka ir vyrų, kurie ieško dovanų. Pastebėjau, kad jiems nepatinka daug detalių. Gali būti nėrinių, bet jie būtinai turi būti prigludę prie kūno, per juos persimatyti oda. Be to, jiems nepatinka pakietinimai. Tačiau vieno suprasti niekaip negaliu: kodėl vyrai mato tik tris spalvas – baltą, juodą ir raudoną?!

Kalbant apie moteris, turbūt sunkoka patikėti, bet skirtinguose miestuose skonis yra kitoks. Kaunietės šiek tiek panašios į itales: joms patinka ryškios spalvos, viskas turi žėrėti, blizgėti, būti daug detalių, tačiau tai visiškai nereiškia, kad jos atrodo neskoningai, vulgariai – gali nebūti jokio kičo. Vilnietės subtilesnės, ramesnės, labiau kreipia dėmesį į audinio kokybę, joms patinka švelnesnės, ne tokios ryškios spalvos. Manau, vilnietėms priimtinesnis prancūziškas stilius.

Tokios „seksualios“ profesijos atstovė vyrų dėmesio turbūt sunkiai atsigina?

Neturiu nei vyro, nei draugo. Kartą buvau ištekėjusi. Tada stengiausi būti labai gera žmona, o tai reiškia, kad didelę dalį savęs atiduodavau buičiai, kuri dažnai visiškai nereikšminga. Dažnai taip elgiamės, kad pateisintume lūkesčius žmogaus, su kuriuo gyvename. Dabar suprantu, kad taip daryti neteisinga, bet tada atrodė, kad būtent taip viskas ir turi būti.

Gyvendama santuokoje nesukau sau galvos: atsirasdavo užsakymas – priimdavau, neatsirasdavo – nieko tokio. Dirbau savo malonumui. Išsiskyrus teko galvoti, ką daryti toliau. Kurį laiką buvęs vyras skambindavo ir klausdavo, ar turiu ką pavalgyti, ir tada supratau, kad noriu žmonėms įrodyti, ką sugebu. Daug dirbau ir iki šiol dirbu. Studiją atidariau prieš metus, o galiu ant rankų pirštų suskaičiuoti, kiek kartų buvau išėjusi į žmones. Net jei išeinu, dažniausiai – darbo reikalais: naktinė programa klube ar šiaip koks renginys.
Dabar gyvenu sau ir atiduodu save vien darbui, kurį myliu. Esu laisva, ir man tai suteikia pilnatvę.

Tačiau yra daugybė pavyzdžių, kai ir šeimoje gyvenanti moteris sugeba pasirūpinti karjera...

Galbūt tiesiog gyvenau ne su tuo žmogumi... Nieko blogo negaliu pasakyti apie savo vyrą: jis mane palaikė, net galvojome man patinkančia veikla užsiimti kartu, bet mums neišėjo. Nutrūko ryšys, todėl geriausia išeitis – išsiskirti.

Bet kad ir kaip būtų, labai noriu šeimos, vaikų. Tik dabar esu atsargi, nepriimu skubotų sprendimų – norisi, kad viskas būtų paremta tikrais jausmais. Manau, TAS žmogus, kuris man skirtas, tikrai pro šalį nepraeis.

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką