Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jurijus Smoriginas: aišku, mane reikia sveikinti!

Jurijus Smoriginas
Gedmanto Kropio nuotrauka / Jurijus Smoriginas
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Atradau vieną tiesą: visa, ką darai, darai tik sau. Nieko nereikia daryti valstybei, nieko – tautai. Tik darydamas sau gali tikėtis, kad kas nors liks ateičiai. Jei savęs neapginsiu, niekas neapgins. Ir neįvertins“, – gyvenimo moto žurnalistės Nijolės Adomonytės parašytoje biografinėje knygoje „Tarp Šančių ir Paryžiaus“ atskleidžia baletmeisteris Jurijus Smoriginas (55).

Be abejonių, ir šita knyga – sau. Na, dar šiek tiek Lietuvai. Nes ir jis, ir ji šios knygos – verti.

Sveikinu su knyga.

Jūs – pirma žurnalistė, kuri pasveikino. Iki šiol visi tik klausdavo: „Ar jūs vertas knygos?“ Neša kažkokį šlamštą! Tarsi imtų interviu iš žmogaus, kuris degradavęs ar gyvenime yra visiškas niekas. Aišku, mane reikia sveikinti!

Kokių įspūdžių, komentarų jau sulaukėte?

Net jeigu kritikuos, kas čia blogo? Dauguma skaitys knygą norėdami daugiau sužinoti apie televizinį Smoriginą. O ten parašyta apie baleto žmogų, menininką. Nekukliai pasakysiu, bet didžiulis mano nuopelnas, kad apie baletą pradėjo tiek daug šnekėti.

Lietuviai linkę daugiau kritikuoti, nei girti. Ypač tokias biografines knygas...

Ne, lietuviai linkę keršyti. Jie – agresyvūs. Reakcija daugumos man labai aiški: „Ar šitas šūdas vertas tos knygos?“ Bet kodėl turiu tylėti apie tai, kad esu talentingas žmogus, kad išugdžiau puikių baleto šokėjų? Kas čia per nekrofilinis požiūris į žmogų: įvertinti jį tik tada, kai guli kapuose. Absurdas! Arba ko verta knyga, kur tėra datos ir vaidmenys... Antkapio formatas... Geriau jau tokia – gyva – knyga!

Prieš atiduodamas rankraštį į spaustuvę, žmonai davėte perskaityti?

Nedaviau. Aš esu valdingas žmogus. Jeigu imiesi tokio rimto dalyko kaip knyga, negali pradėti rankiotis įvairiausias nuomones. Taip knygos ir neišleisi. Aišku, žmona yra brangiausias man žmogus ir jos nuomonė labai svarbi. Jeigu būčiau klausęs jos, būčiau ėmęs galvoti, kaip jos neįžeisti, neįskaudinti, bet vis tiek padaryti, kaip noriu pats. Kai knyga buvo išspausdinta, žmona perskaitė ją labai greitai. Pasakė, kad labai šilta, gera, nuoširdi. Žmona mane retai giria. Turiu užsitarnauti jos komplimentų. Kaip tikra suvalkietė tik ištaria: „Taip, gražu.“ O man, ruskeliui, iš Šančių juk reikia emocijų! Bet mes jau trisdešimt treji metai kartu, todėl labai gerai jaučiuosi, jog šalia žmogus, kuris moka kontroliuoti mano pliūpsnius.

Jūs rezultatu patenkintas?

Patenkintas. Aš apskritai labai mistiškai į viską pradėjau žiūrėti: jeigu vėluoji, vadinasi, Dievulis tave saugo nuo kokios nelaimės. Jeigu tau nesiseka, vadinasi, tau ruošiama didelė sėkmė. Todėl žinau, kad ir knyga atėjo laiku. Ir tokia, kokia turi būti.

Tokia biografinė knyga žmogaus gyvenime dažniausiai vieną kartą tebūna. Negi tai paskutinis kūrinys apie jus?

Dabar išnaudojau puikią progą. Bet kodėl negalėsiu parašyti ir antros knygos? Kas man neleis?! 
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką