Bendrauti su pažįstamomis, universiteto kolegėmis man nesunku. Sudėtingiausia pasiryžti pirmam žingsniui – ką pasakyti merginai, kas bus, jei ji mane atstums, jei nepatiksiu. Jei mergina man patinka, ilgai ruošiuosi ją kur nors pakviesti, kol galiausiai ji susiranda kitą vaikiną. Skaudžiausia, kad aš iš tos merginos elgesio matau, kad ir ji neabejinga man, laukia mano žingsnių. Ką daryti, kad būčiau ryžtingesnis, nebijočiau atskleisti savo jausmų? Pagarbiai, Paulius.
Sveikas, Pauliau. Man atrodo, tu neblogai suvoki savo problemą – bijai atskleisti jausmus, drąsiai pripažinti juos kitam žmogui, atsiduoti, įsipareigoti. Mano patarimas tau labai paprastas – reikia tiesiog veikti, bandyti, nebijoti klysti. Tai kur kas geriau nei gyventi nuolatiniuose svarstymuose, abejonėse, „o jeigu atstums“, „o jei nepavyks“ ir pan. – tai pseudo gyvenimas, kankynė, fiktyvus buvimas. Nesvarbu, ką pasakyti ir kaip, svarbu apskritai pasakyti. Ryžtingesniu gali tapti tik pradėdamas daryti sprendimus, žengdamas realius žingsnius. Žinoma, tai rizikinga, baisoka, bet juk garantijų niekur nėra. Negi lauksi, kol visas žavias merginas „nusigvelbs“ kiti.
Gal dar nebuvo tos vienintelės
Kita vertus, jei tau, nepaisant savo komunikabilumo, taip sunku megzti tuos ryšius, gal vis dėlto dar nenori užmegzti ilgalaikių rimtų santykių? Esi dar labai jaunas, galbūt norisi daug patirti, „išbandyti“. Įsipareigodamas vienam žmogui visada kažką paaukoji: kažkiek laisvės, galimybės susitikinėti su kitomis. Tik štai, jei mergina tau tampa labai svarbi, tai ne tokia didelė ir auka, ar ne? O gal tokios dar tiesiog nesutikai ar neturėjai galimybės pakankamai pažinti? Pakalbinęs vieną ar kitą kartą, pasikviesdamas kur nors, juk niekuo nepasižadi. Galų gale, kaip kitaip suprasi, ar tau ta mergina tikrai tokia brangi.
Žodžiu, tikrai, manau, atrasi būdų, kaip tapti artimam su viena išskirtine tau mergina.
