„Pirmojo vyro (Gintarės tėvo – aut. past.) polinkį į smurtą pastebėjau dar prieš vestuves, kai per vakarėlį netyčia užmynusi ant jo kasetės juostelės vos negavau mušti – gerai, kad būsimą vyrą sulaikė kurso draugai, – prisiminė Adelė, prisipažinusi, kad iki šiol gailisi, kodėl vis dėlto jam atleido. – Tada man buvo labai didelė nuostaba, nesupratau, kas vyksta. O po to jis vaikščiojo keliais, atsiprašinėjo, jo tėvai manęs labai prašė atleisti – iš tiesų, tekėjau ne už jo, o už jo šeimos. Reikėjo netekėti.“
Jauna ištekėjusi moteris ir nuo pirmojo vyro susilaukusi dukrelės Gintarės aiškino, kad jos sutuoktinis norėjo tik lengvo gyvenimo, vakaronių ir švenčių.
„Jauni vyrai neturi kur įsisiautėti ir negali suvaldyti savo hormonų. Nuo pirmojo vyro turiu net randų ant veido“, – neslėpė ponia Adelė.
Antroji jos santuoka, kaip pati prisipažino, įvyko dėl gailesčio. Tačiau antrasis vyras taip pat nebuvo auksinis, tik šiam moteris jau neleido savęs mušti – dažniausiai su savo ir jo dukromis išeidavo iš namų, o pašonėje visada nešiodavosi peilį.
„Vyrai manęs nemylėjo. Apskritai mažai žmonių sugeba iš tiesų mylėti“, – apgailestavo moteris, pagaliau atradusi ramybę, gyvendama viena.
