Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kas tas velnio neštas bestselerių autorius Larsas Kepleris, kurio demaskavimas Švedijoje užgožė princesės sužadėtuves?

Alexandra Coelho-Ahndoril ir Alexanderis Ahndorilas
Gretos Skaraitienės/„Žmonės“ nuotr. / Alexandra Coelho-Ahndoril ir Alexanderis Ahndorilas
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Turbūt sunku įsivaizduoti vienišesnį darbą negu rašytojo. Tačiau garsių Švedijos rašytojų sutuoktinių Alexandros Coelho-Ahndoril (48) ir Alexanderio Ahndorilo (47) vaizduotė, matyt, labai laki: visą gyvenimą rašę kiekvienas sau, prieš penkerius metus jiedu sumanė parašyti knygą dviese. Larso Keplerio vardu išleistas detektyvinis romanas „Hipnotizuotojas“ užkariavo kone pusę pasaulio, jo autoriai tapo tarptautinėmis įžymybėmis, tačiau neužmigo ant laurų. Šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje pristatyta jau ketvirtoji dueto knyga „Smėlio žmogus“: ta proga pora mielai sutiko apsilankyti Lietuvoje.

Larsas Kepleris, keturių tarptautinių bestselerių autorius, yra išsilavinęs ir inteligentiškas vidutinio amžiaus skandinavas. Jis nešioja akinius, vilki švarką su odiniais lopais ant alkūnių ir augina barzdą. Tarp kitko – jis neegzistuoja.

Stokholme gyvenantys sutuoktiniai Ahndorilai, siurbčiodami arbatą savo namų svetainėje, jį išgalvojo kaip bendrą slapyvardį. Iki tol juodu dirbo kiekvienas sau. Portugališko kraujo turinti Alexandra studijavo Stokholmo teatro akademijoje, vėliau pasirinko literatūrą: išleido tris knygas, dirbo literatūros kritike laikraštyje „Goteborgs Posten“, dėstė universitete ir rengėsi ginti daktaro disertaciją. Alexanderis pirmąjį romaną išleido vos 22-ejų, parašė dar aštuonis romanus ir apie dvidešimt pjesių teatrui bei operai. Geriausias jo romanas „Režisierius“, skirtas Ingmarui Bergmanui, išverstas į vienuolika kalbų. „Mūsų karjera ir gyvenimas atrodė sėkmingi. Tačiau tai nė iš tolo neprilygo sėkmei, kurią atnešė Larsas Kepleris“, – šypteli abu.

Knyga vaikams? Ne, geriau – detektyvas

„Šekspyro“ viešbutis švedų rašytojų porai palieka gerą įspūdį – kaip ir visas Vilnius. Susėdus su jais išgerti puodelio kavos, nuostaba taip ir lieka tvyroti ore. Švelniai tariant, kontrastas tarp detektyvinių romanų ir jų autorių yra kiek per didelis.

Mat Alexandra – tikras Dievo avinėlis: dailutė, smulkaus sudėjimo, kalba maloniu balseliu ir atrodo maždaug penkiolika metų jaunesnė, nei parašyta biografijoje. Alexanderis – kuklus, tylus ir labai inteligentiškas. „Šeima buvo supjaustyta, – šaltakraujiškai rašo jie romane „Hipnotizuotojas“, kuris nutiesė jiems kelią į knygų olimpą. – Kūnai smarkiai sudarkyti, suspardyti, sumušti, subadyti, o mergytė – perkirsta pusiau. Apatinė kūno dalis gulėjo ant fotelio prie televizoriaus, o...“

„Žinau, žinau, – liūdnai šypsodamasi linksi Alexandra. – Kartais tai, ką rašau, mane pačią taip išgąsdina, kad net apsiverkiu.“

Jiedu visada svajojo rašyti kartu. Susituokę 1996-aisiais, susilaukę trijų dukterų, viską gyvenime darė drauge – tad pagalvojo, kodėl nepabandžius drauge ir dirbti? „Rašymas savaime yra labai vieniša veikla. Tik tu ir kompiuteris... Metų metus gali praleisti vienas. Mes norėjome tai pakeisti, sukurti tą kūrybinį procesą iš naujo“, – svarsto Alexanderis. Pirmiausia jiedu pabandė kartu parašyti knygą vaikams, bet nepavyko: „Be perstojo ginčijomės ir negalėjome rasti kompromiso. Pasirodo, rašyti vaikams gerokai sudėtingiau nei suaugusiesiems.“

O tada gimė mintis apie detektyvą. Kodėl? Todėl, kad kraujas gerai perkamas? Rašyti detektyvus komerciškai sėkmingiau nei ką nors kita?..

Knygos viršelis/„Ugnies liudininkas“
Knygos viršelis/„Ugnies liudininkas“

„Hm, – susimąsto Alexandra. – Niekada nežinai, kokia knyga gali sulaukti didelio populiarumo. Pavyzdžiui, ar jums teko skaityti „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“?.. Tada suprantate, apie ką kalbu: bet koks, net literatūrine prasme labai nesudėtingas, kūrinys gali atnešti didžiulę komercinę sėkmę. O detektyvą pasirinkome todėl, kad tai labai įdomus žanras – įtraukiantis, įspūdingas, bet kartu atkreipiantis dėmesį į visuomenės problemas. Skaitant laikraščių kriminalinius puslapius, viskas ima atrodyti taip blogai, kad gali pasinerti į depresiją. O kai skaitai detektyvinį romaną, pamilsti jo herojus, linki jiems nepasiduoti, kartu su jais randi atsakymus. Tai žanras, kuris tiki teisinga pabaiga ir niekada neleidžia prarasti vilties.“

Tarp sutuoktinių kompiuterių, darbo kambaryje sustatytų greta vienas kito, lyg geroji dvasia įsitaisė Larsas Kepleris. „Mūsų poroje nė vienas nedominuoja, abu esame lygiavertės asmenybės, tad negalėjome rašyti kurio nors iš mūsų vardu, – žmona dėsto tvirtas skandinaviškas pažiūras. – Reikėjo sukurti trečią asmenį. Iš pradžių gimė Lota Kepler, tačiau aš niekaip neįžvelgiau jos paveikslo. O juk privalau žinoti, kaip atrodo žmogus, į kurį ketinu įsikūnyti!.. Mintis persmelkė kaip žaibas: „Tai visai ne Lota, o Larsas Kepleris, vyriškis su barzda ir akiniais“, – pareiškiau vyrui. Ir jis neprieštaravo.“

Keplerio pavardę pora pasiskolino iš garsaus vokiečių astronomo Johanneso Keplerio: Alexandra parašė knygą apie astronomą Tychą Brahę, ją visada domino ši sritis. O Larsas – duoklė Švedijos žurnalistui, detektyvų genijui Stiegui Larssonui, sukūrusiam trilogiją „Mergaitė su drakono tatuiruote“, atminti. Ahndorilai nė nebando išsisukti nuo Larssono šešėlio ir visai nepurkštauja pavadinti jo sekėjais. „Po Stiego mirties literatūros pasaulyje liko didelė spraga, – pabrėžia Alexanderis. – Mudu su žmona jo nepakeitėme, bet spragą, rodos, sumažinome.“

Larso Keplerio gaudynės

Kraują stingdančią „Hipnotizuotojo“ istoriją ėjosi rašyti kaip iš pypkės. „Mudviejų sistema paprasta: sėdime greta, rašome skirtingus epizodus, o paskui siunčiame juos vienas kitam elektroniniu paštu, – aiškina Alexanderis. – Gavęs Alexandros tekstą, ką nors jame pakeičiu, kai ką priduriu. Ji tą patį daro su manuoju, tada tekstus grąžiname ir tęsiame darbą. Dažnai net nebesupaisome, kas ką parašė, nes viskas susipina į viena.“ Tad stereotipinė mintis, kad moteriai tenka visos romantiškos scenos, o vyras gilinasi į žudynes ir kraują, neteisinga: „Mes viską rašome kartu. Privalai rašyti ir apie meilę, ir apie kraują, kad pats tai aiškiai pajustum.“

Knygos viršelis/„Hipnotizuotojas“
Knygos viršelis/„Hipnotizuotojas“

Namų darbus irgi ruošia abu: pavyzdžiui, Alexanderis puikiai išmano moterų psichologiją, o jo žmona, prikelta vidury nakties, gali išberti šaunamųjų ginklų rūšis ir sudėtį.

Kai pirmoji knyga buvo baigta, autoriai ją gana drąsiai nusiuntė Švedijos leidybos gigantui „Bonnier“. Pirmoji mintis, šovusi rankraštį perskaičiusiam leidėjui, – kad į rankas pateko stulbinamas bestseleris. Antroji – kad jį parašė visiškas beprotis. Išsigandęs leidėjas primygtinai reikalavo sužinoti, kas tas Larsas Kepleris, mandagiai su juo bendraujantis vien elektroniniu paštu. Ramybės dėlei Ahndorilai jam atskleidė savo tapatybę, bet nuo visų kitų toliau atkakliai slėpė. „Taip elgėmės tikrai ne dėl to, kad norėjome pažaisti ar pasišaipyti, – tvirtina vienas per kitą. – Tiesiog iki tol jau buvome gana žinomi rašytojai ir nenorėjome, kad naująjį romaną žmonės sietų su Alexandra ar Alexanderiu. Norėjome, kad knygą skaitytų be jokios išankstinės nuostatos.“

Gražus noras turėjo netikėtų padarinių. „Hipnotizuotojas“ buvo nuvežtas į Londono knygų mugę: viso pasaulio leidėjai, po Stiego Larssono mirties nekantriai laukę naujos švedų žvaigždės, staiga užuodė gardų kąsnelį. Romanas iškart parduotas daugybei šalių. Švedų žurnalistai akimirksniu susidomėjo: „Kas tas velnio neštas Kepleris? Kodėl jis nesikalba su mumis?“ Žiniasklaidoje užvirė tikras detektyvas. Larso Keplerio tapatybę bandyta primesti keletui garsių rašytojų, tačiau šie išsigynė. „Laikraščiai netgi įsteigė karštąją liniją, kuria žmonės bet kada galėjo skambinti ir spėlioti, kas slepiasi po Keplerio vardu, – juokiasi Alexanderis. – Ir nepatikėsite – jie tai darė!“ Intriga tęsėsi tris savaites, o tada yla išlindo iš maišo.

„Tą vakarą su vaikais ramiai leidome savo vasarnamyje prie jūros, – prisimena Alexandra. – Kai jau buvome susiruošę miegoti, pro langus pamatėme tamsoje blykčiojančias prožektorių švieseles. Išsigandome: kas čia slampinėja aplink mūsų namus? Tada išgirdome smarkų beldimą į duris. Atidariau jas vilkėdama chalatą, ir man į akis plykstelėjo prožektorius. Prie jų stovintys žurnalistas ir fotografas pakišo man po nosimi „Hipnotizuotoją“ ir suriko: „Prisipažinkite, kad tai jūsų darbas!“ Mes su vyru buvome šokiruoti, aš pradėjau nevaldomai drebėti, o galvoje vis sukosi mintis: argi pasirašyti knygą slapyvardžiu yra nusikaltimas?.. Bet turiu pripažinti – nebelikus paslapties mums abiem labai palengvėjo.“

Tą dieną, kai žiniasklaidoje pasirodė pranešimų apie atskleistą Larso Keplerio paslaptį, susižadėjo viena iš Švedijos princesių. „Tačiau antraštės apie mus buvo kur kas didesnės ir visiškai užgožė karališką naujieną, – juokiasi Alexandra. – Manau, princesė niekada mums už tai neatleido.“

Paprastas žvaigždžių gyvenimas

Nuo tos dienos Ahndorilai Švedijoje tapo tikromis įžymybėmis. „Būti populiariems – labai malonu, – krykštauja Alexandra. – Žmonės mus atpažįsta, prieina pasisveikinti ar pasikalbėti. Aišku, aš nesijaučiu tokia žymi kaip futbolininkas Zlatanas Ibrahimovićius, bet vis tiek smagu. Anądien paskambino mama: „Nuėjau pas odontologą, o jis, pasirodo, skaitė visas tavo knygas! Labai nustebo, kad tu – mano dukra.“ „Susitikę su mumis, daugelis skaitytojų truputį nustemba, – atlaidžiai šypteli Alexanderis. – Matyt, skaitydami mūsų knygas, autorių įsivaizduoja kaip šiurkštų, piktą, apžėlusį milžiną, kuris linkęs pasmurtauti, o išvysta paprastą, net nuobodoką sutuoktinių porą.“

Tvarkos ir nuobodokos rutinos jųdviejų gyvenime išties nestinga – tikriausiai tai būtina šeimoje, auginančioje tris vaikus. Jie keliasi anksti, trylikametę Sagą, dvylikametę Julią ir aštuonmetę Norą nuveža į mokyklas, o grįžę sėda prie kompiuterių ir ima rašyti.

Knygos viršelis/„Smėlio žmogus“
Knygos viršelis/„Smėlio žmogus“

„Leidėjas mūsų nevaiko ir nespraudžia į grafiką, bet, jei reikia, patys save šiek tiek stumtelime, – prisipažįsta Alexanderis. – Pasakome jam, jog naują knygą planuojame atiduoti rudenį, ir stengiamės, kad taip ir būtų.“ „Rinkodaros tikslais tenka pakeliauti, bet stengiamės, kad kelionės būtų trumpos. Kartais susigriebiame, kad tapome visiškai nesocialūs ir toliau namų sienų nieko nebematome, – šypteli žmona. – Tada pasikviečiame draugų. O paskui kokiam pusmečiui vėl įninkame į kompiuterius... Geriausiai pailsime kartu ruošdami valgį.“

Kone visą laisvalaikį juodu skiria bendrauti su dukromis. Šios, žinoma, nutuokia, kuo užsiima tėvai, tačiau dar nėra skaičiusios nė vienos jų knygos. „Labai norėtų paskaityti, bet kol kas mes joms draudžiame, – tvirtina tėtis. – Švedijoje į filmus suaugusiesiems įleidžiama nuo penkiolikos metų. Vyresnioji labai laukia, kada jai sukaks penkiolika, – tada jau galės skaityti, ką parašė tėvai. O dvylikametė netgi įrašė šį norą į gimtadienio dovanų sąrašą... Suprantame, kad vieną dieną tai neišvengiamai nutiks, bet vis tiek dėl to jaučiamės nejaukiai.“

Honorarų dydžiu pora, savaime suprantama, nesiskundžia. Pripažįsta, kad pinigai svarbūs, bet tikrai nėra pagrindinis gyvenimo tikslas. „Mes rašome, nes mums labai patinka tai daryti, – tikina Alexandra. – Kadaise man patiko ir dėstyti, tačiau daktaro disertacija taip ir liko nebaigta. Švedijos švietimo sistemoje labai daug suvaržymų, rašytojo darbe kur kas daugiau tolerancijos ir laisvės. Tai nėra tiesiog darbas, tai – kūryba. Be to, žmogus, svajojantis daug uždirbti, pirmiausia rinktųsi ne rašymą: taptų akcijų brokeriu ar panašiai...“

Tiesa, dabar jiedu gauna gerokai daugiau už akcijų brokerius – ir jau yra užtektinai uždirbę, kad galėtų viską mesti ir likusį gyvenimą praleisti kur nors Bora Bora po palme. „Bet – o Viešpatie – kaip būtų nuobodu, – kratosi tokios minties. – Praėjusią žiemą su vaikais dviem savaitėms nuvykome į Karibus: jau trečią dieną slankiojome kampais nežinodami, kur dėtis... Tikroji laimė mums yra darbas. Savaitgaliais išvažiuojame pailsėti į vasarnamį, bet ir ten rašome. Ir būtume labai laimingi, jei galėtume rašyti iki pat gyvenimo galo.“

Gretos Skaraitienės/„Žmonės“ nuotr./Alexandra Coelho-Ahndoril ir Alexanderis Ahndorilas
Gretos Skaraitienės/„Žmonės“ nuotr./Alexandra Coelho-Ahndoril ir Alexanderis Ahndorilas
„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką