Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knygos „Kiek kainuoja vaikai?“ autorė Viktorija Butautis: „Man norėjosi viską užrašyti, kad nesprogčiau“

Viktorija Butautis
Gedmanto Kropio/ „Žmonės“ nuotr. / Viktorija Butautis
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Aš nebenoriu daugiau verkti“, – prisipažino Viktorija Butautis (37), kai jos knygą „Kiek kainuoja vaikai?“ besiruošianti išleisti leidykla dar sykį atsiuntė peržiūrėti rankraštį. Juk į pasakojimą, kiek tenka patirti šeimai, į kurią vaikai ateina tik su medikų pagalba, ji sudėjo ir savo išgyventas emocijas, ir išklausytus kitų žmonių skausmingus pasakojimus.

„Turėjau susitapatinti su pagrindine heroje ir išgyventi tai, ką išgyveno ji, o tai nebuvo nei smagu, nei lengva“, – šypteli Viktorija. Jau antro romano autorė pagal išsilavinimą yra profesionali vadybininkė. „Poreikis rašyti gimė su manimi“, – nusijuokia. Dar moksleivė rašydavo straipsnius laikraščiams, tačiau studijoms pasirinko vadybą. Visi tuomet ramino, kad jei noras rašyti bus tvirtas, rašys turėdama bet kokį diplomą. Taip ir susiklostė, kad iš Australijos, kur su vyru praleido šešerius metus, namo grįžo su vienu romanu, o po tiek pat čia praleistų metų atėjo ir antrosios knygos laikas. Prisipažįsta, kol ši verčiama į anglų kalbą, jau bręsta idėja dar vienam romanui itin aktualia tema. „Ar galima mane vadinti rašytoja? – susimąsto. – Galiu save vadinti pasakotoja ar rašytoja, man tinka abu, bet turiu turėti klausytoją, noriu atsakomojo ryšio, noriu kažką pažadinti ir su kažkuo užmegzti pokalbį.“ 

Prieš dvylika metų su vyru susikrovėte lagaminus ir išvykote gyventi į Australiją. Kas pastūmėjo?

Baigėme mokslus, susituokėme, dirbome... Kartą ir pagalvojome – tai jau viskas? Darbas, namai, vėl darbas... Kartais – atostogos. Studijuodama buvau pajutusi draivą lėkti: mokiausi Estijoje, paskui – Italijoje, reikėjo pažinti vis naują kultūrą. O čia ėmėme ir nusėdome. Mums reikėjo kažko naujo... Norėjome atrasti naują šalį, joje pagyventi ir, jei patiks, užsibūti ilgiau. Mums tiesiog degė padai.  

Taip atsirado sąrašas su penkiomis šalimis, kuriose kalbama angliškai. Tada pradėjome braukyti: Kanadą, nes ten per šalta, Ameriką, nes ne prie širdies, Angliją, nes per arti, Pietų Afrikos Respubliką, nes ten pavojinga. Liko vienintelė Australija. Pasirodė, kad australai mielai įsileidžia tam tikrų profesijų žmones, kurių jiems trūksta, – sąrašas skelbiamas internete. Mes tikome. Atitiko ir mūsų amžius – mažiau nei trisdešimt. Pageidautina – šeima.

Nepaisant visų šių pliusų, dokumentų tvarkymas užtruko, atsakymo pabodo laukti, tad nutarėme kurtis čia – pasiėmėme paskolą ir nusipirkome... namą. Po pusmečio – kaip tik atėjo pavasaris – gavome oficialų laišką, kad Australija mūsų laukia, bet įvažiuoti į šalį turime per tris mėnesius. Kai pildėme prašymus, to nebuvome užfiksavę... Laiko svarstymams nebuvo daug: spėjome parduoti namą taip ir nespėję jame pagyventi, o tik įsirengti, gal porą naktų praleidome ant čiužinio... Tačiau gavome gerą patirtį, juk viskas vyko prieš dvylika metų, kai buvo pats statybų pakilimas, kitaip tariant, laukiniais statybininkų laikais.

Abejonės paskutinę akimirką neužpuolė?       

Išvažiavome žinodami, kad vyrą trims mėnesiams priima verslo konsultavimo įmonė – buvo drąsiau, turėjome už ko užsikabinti. Aišku, iš šalies gali atrodyti, kad mums viskas labai lengvai ėjosi, bet iš tiesų mes įdėjome labai daug pastangų. Trejus pirmuosius metus praleidome Sidnėjuje, o kai vėl užsimanėme pokyčių, pervažiavome į Melburną. Aš dirbau įvairiausius darbus, galų gale nusėdau mokymų kompanijoje projektų koordinatore. Australija – fantastiška šalis, bet kas čia kiek pabuvęs pamilsta šį kraštą ir palieka bent dalelę širdies, aš palikau didelę dalį savosios.

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Viktorija Butautis su vyru
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Viktorija Butautis su vyru

Kodėl po šešerių metų grįžote į Lietuvą?

Atėjo toks metas, kai vienas kito paklausėme – o tu jau irgi sapnuoji angliškai? Taip. Tai buvo lūžis: suvokėme, kad jei liekame ilgiau, niekada iš Australijos nebeišvažiuojame, nes visiškai įsiliesime ir susiliesime. Nutarėme važiuoti, o tada svarstėme kur – nebuvome apsisprendę, kad grįžtame namo, o vėl susirašėme šalių, kur norėtume pagyventi, sąrašą. Jame jau buvo visai kitos valstybės nei ankstesniame... Tiesą sakant, viliojo ir vis vilioja Azija. Apsispręsti padėjo tai, jog aš jau laukiausi – Lietuvos link mus pastūmėjo vaikas. 

Ilgesį jautėme visuomet, kad ir kaip gerai svetur būtų buvę. Tai sunku paaiškinti, bet visuomet jutau, kad mano šaknys čia. Nenorėjau, kad į klausimą vaikas man į atsakytų angliškai... Nes mačiau tėvų, kurie dėjo daug pastangų, kad jų atžalos kalbėtų lietuviškai, bet šie vis tiek rinkdavosi anglų. 

Pirmagimei dukrai tebuvo mėnuo, kai mes drauge įlipome į lėktuvą ir grįžome į Lietuvą. Iki šiol Marija skrisdama kaifuoja. Lietuvoje supratome, ko mums trūko ten: kai gimė dukra, pasidarė svarbu šeima. Juk ji – tai ne tik mes trys, bet ir seneliai, tetos, krikšto mamos.

Ir tuo pat metu kaip tik pasirodė jūsų pirmoji knyga... 

Viskas vienu metu – pirmagimio šokas, kraustymosi šokas ir pirmosios knygos šokas. Romanas „Kitas Elenos gyvenimas“ jau seniai dėliojosi mintyse, kai kurie epizodai buvo nusėdę popieriuje. Tai pasakojimas apie Europą ir jauną merginą, kuri praranda tėvus, o ši trauma sukelia dalinę amneziją. Kai laukiausi pirmosios dukros, mano vyras Jonas paskatino sėsti ir baigti rašyti romaną, nes gimus vaikui tam laiko nebūtų likę. Tai nėra autobiografinė knyga, tai visiškai išgalvota istorija.

Vaikų mes laukėme ilgai ir jų atėjimo kelias buvo sudėtingesnis nei įprastai. Tačiau knyga nėra autobiografinė. Visi įvykiai tikri, tai atsitiko keliems žmonėms, jų istorijos sudėtos į romanų herojų gyvenimus.

O „Kiek kainuoja vaikai?“ – autobiografinė?

Vaikų mes laukėme ilgai ir jų atėjimo kelias buvo sudėtingesnis nei įprastai. Aš esu su šia problema susidūrusi ir lankiusis pas medikus. Tačiau knyga nėra autobiografinė. Visi įvykiai tikri, tai atsitiko keliems žmonėms, jų istorijos sudėtos į romanų herojų gyvenimus. Nors daugelis pažįstamų perskaitę pasako ir parašo: „Aš vis tiek galvoju, kad tai tavo istorija...“

Aišku, žmogus, kuris nėra patyręs to laukimo, vargu ar parašys taip, kaip parašiau aš. Neslepiu, kad esu susidūrusi su sudėtingesniu pastojimu, tačiau nemanau, jog reikia, kad pasakyčiau tiksliai, ko man prireikė. Mes abiejų vaikų laukėme kitaip nei visi.  

Knygoje yra daug medicininių detalių?

Taip, kaip ir realiame gyvenime, – juk medikai atėjusiam pagalbos visa tai ir išdėsto. Norėjau, kad būtų aprašyta kuo tikroviškiau ir nieko neslepiant. Procedūrų aprašymai taip pat atitinka tikrovę. 

Prisiklausiau daugybės istorijų, kartais kiekvienam būna akimirka, kai reikia išsikalbėti ar pasitarti. O paskui tos skaudžios istorijos dingsta, miršta... Man norėjosi viską užrašyti, kad nesprogčiau ir tos istorijos išliktų, kažkas perskaitęs pasijustų stipresnis, o kažkas – supratingesnis. Tai savotiška meditacija ar terapijos būdas ir savotiška misija – skleisti pažinimą. Lietuvoje esame uždaresni, mažai kalbame apie tokias problemas. Australijoje pagalbinis apvaisinimas nėra tabu. Džiaugiamasi, kad galima padėti poroms, kurios negali susilaukti vaikų. Tai tokia pat liga, kaip ir plaučių uždegimas, tad reikia tik džiaugtis, kad galima pagydyti ligonį. Darbe žinojome, jog viena kolegė lankosi pas gydytojus ir bando pastoti, ji neslėpė savo problemos. Kai jai pavyko pastoti, mes visi drauge džiaugėmės. Beje, Australijoje padengiama didžioji dalis išlaidų, susijusių su pagalbinio apvaisinimo procedūromis. 

Gedmanto Kropio nuotrauka/Viktorija Butautis
Viktorija Butautis

Grįžusi į Lietuvą, pastebėjau, kad čia į šią problemą vis dar žvelgiama gėdos akimis, o tai sukelia papildomą stresą tiems, kurie pasiryžta eiti pagalbinio apvaisinimo keliu. Juolab kad tai daug kainuoja ir už viską moka pačios poros. Tuomet ir subrendo mintis pateikti šią problemą ne sausai, ne statistiškai, bet per romaną. Pasakojimas ėmė ir ištrūko – tiesiog pūkštelėjo.  

Ši knyga yra misija, leidykla ją pavadino patirčių romanu. Apie pagalbinį apvaisinimą parašyta daug straipsnių, bet kliuvo ir tai, kad visus pasakojimus vainikuoja kūdikis – mes dešimt metų stengėmės ir mums pavyko, gimė vaikas. 

Tarytum pasaka, kur herojų pastangos vainikuojamos atlygiu, o toliau gyvenimas be pastangų teka ilgai ir laimingai?

O gal ir ne? Juk vaikams atsiradus – su medikų pagalba ar visiškai natūraliai – daug kas pasikeičia. Kai daviau draugams perskaityti rankraštį, vieni prisipažino verkę, kiti nustebo, kad taip būna, o treti pastebėjo, jog panašius jausmus galima išgyventi ir neturint nieko bendro su pagalbiniu apvaisinimu... Tiems, kurie stoja į šį kelią, noriu pasakyti, kad nebūtinai bus taip, kaip knygoje, bet jie turi būti pasiruošę viskam. Dažniausiai to jie nesupranta ir net nekelia klausimo, ar galės paaukoti patį brangiausią ir svarbiausią dalyką, kurį turi? Ar verta, ar tai atpirks? Ne veltui Australijoje pora, prieš ryždamasi pagalbiniam apvaisinimui, pirmiausia siunčiama pas psichologą. 

O kiek jums kainavo vaikai? Knygos herojėms tai atsiėjo santuoką, jūs su vyru likote kartu... 

Aš turėjau paaukoti kai kurias iliuzijas. Tarkim, įsitikinimą, kad mes su vyru esame vienodi ir kai kuriuos dalykus išgyvename taip pat. Suvokiau, kad tėvystė ir motinystė, gal ir ne visiems, bet daugeliui, yra skirtinga. Ir moteriai tapti mama yra kur kas stipresnis poreikis nei vyrui – tėvu. Ir po ilgo laukimo moteris nenuleidžia rankų ir ryžtasi bet kam, nes jai to reikia, ji jaučiasi nepilna. Vyras kažkuriuo momentu gali pasakyti, kad gyvenam toliau be jų, be atžalų. Gal kažkam tai nuskambės juokingai, bet man tai buvo didelis iliuzijų žlugimas. Man buvo didelė auka pasakyti sau: gerai, bet aš jį myliu ir tokį, gyvenam kartu toliau, nors ir jaučiu netektį to, kuo šventai tikėjau. Man buvo labai sunku tai prarasti. Mano žinutė visoms mergaitėms ir būtų: vyrai ir moterys labai skiriasi, nors ir esate geriausi draugai, ne veltui sakoma, kad vieni iš Marso, kiti – iš Veneros. Nes taip yra. Ir tai yra gerai.             

Vyras, perskaitęs rankraštį, nepatarė ko nors išbraukti? 

Kai baigiau, daviau jam paskaityti. Jonas turėjo man leisti spausdinti, nes jei visi manys, kad pagrindinė herojė esu aš, taip pat galvos, kad jos vyras – jis. Perskaitė: „Spausdink, man patiko.“ Ir, svarbiausia, patvirtino, jog tai, ką parašiau iš vyro perspektyvos, yra teisinga. 

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Viktorija Butautis
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Viktorija Butautis
„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką