Laiko mokytis, gludinti savąjį Oneginą garsių aktorių Dalios Brenciūtės ir Kosto Smorigino sūnus turi mažai, užtat ir dirba kaip pašėlęs. Vakare įbėgęs į kavinę susitikti užsisako dvigubą espreso – po interviu dar daug laiko praleis repeticijų salėje. Namuose „ramybės režimo“ taip pat nebus: čia, retai matomo, jo laukia žmona Dainora (31), dar penkerių neturintis sūnus Kostas, neseniai antrus metus pradėjęs mažasis Mykolas, norisi kuo daugiau matytis ir su vyresnėle Goda iš pirmosios santuokos. „Namuose viskas labai gerai, o mano krūvis – taip, baisus, bet tiek darbų esu prisižadėjęs, įsipareigojęs atlikti. Atostogų neturėjau gal ketverius metus. Tikėjausi, kad po „Onegino“ ilsėsiuosi namuose, iki pat vasario nedirbsiu, tik būsiu su vaikais, bet paskambino agentė – planai greičiausiai keisis“, – pasakoja nė nebandydamas guostis.
Svaigios karjeros jam gali tik pavydėti. Neturėdamas nė trisdešimties Kostas pasirodė Londono „Covent Garden“, netrukus – ir Milano „La Scala“, didžiosiose San Fransisko, Vašingtono, Zalcburgo, Berlyno scenose. Užsienio spauda, operos kritikai pirmiausia pabrėžia solisto gamtos dovaną – didelį balsą, talentą, charizmą ir dailią išvaizdą. Tą įvertinti lietuviška publika iki šiol turėjo mažokai progų. Užtat dabar, laukdamas pasirodymo gimtajame Vilniuje, jis turėtų darsyk apie save priminti su trenksmu. „Koks bus mano Oneginas? Dar labai jo ieškau. Jis bus toks kostiškas, nes neišvengiamai vaidmenis per save perleidžiu. Žinau, kad viską reikia daryti su protu, tausojant jautrų instrumentą – balsą, nors kartais norisi dainuoti labai emocionaliai. Juolab kad tekstas – rusiškas, jį visiškai suprantu. Pavyzdžiui, itališkai šneku, bet, nepaisant to, dainuodamas italų kalbos nejaučiu taip, kaip rusų. Užtat dramatiškose vietose stengiuosi įjungti vidinį saugiklį“, – šypsosi pasirodymui gimtajame mieste besirengiantis Kostas.
Kai prieš gerus dvejus metus mačiau tave dainuojantį Nacionaliniame operos ir baleto teatre „Figaro vedybose“, buvai ilgais gražiais plaukais. Nusikirpti teko dėl vaidmens? Skaičiau, kad net garsusis Plácido Domingo po tavo spektaklio Zalcburge jų pasigedo.
Nusikirpau tikrai ne dėl darbo. Plaukai paprasčiausiai nusibodo. Juk jie ataugs.
Tiek keliauji ir dirbi skirtinguose pasaulio kraštuose. Nesipina laiko juostos, kalbos?
Prie to pripranti ir nebegali leisti sau atsipalaiduoti. Kelionė iš Čilės buvo labai sunki: penkiolikos valandų skrydis, ilgas laukimas lėktuvo Paryžiuje, bet smagu, kad gerai sekėsi. Ten nuolat dainuoja garsių atlikėjų, pats operos teatras yra labai senas, nors ir ne itin turtingas. Ne pinigai, o puikūs svetingi žmonės lemia, kad norėtųsi grįžti. Apskritai Čilė man pasirodė tokia šalis, kur nuostabi virtuvė, vynas, gamta. Aišku, vėlai vakarais gatvėmis geriau nevaikščioti, bet visa kita – nuostabu ir europietiška.
Čilėje turėjau porą laisvų dienų, per jas apsidairiau, pakeliavau. O kitos išvykos būna paprastos: nuomojami namai – teatras – nuomojami namai. Mano atostogos būna po dvi ar tris savaites Lietuvoje, bet per jas mokausi kitas partijas. Atsipalaiduoti galiu tik tada, kai suprantu, jog esu gatavas – vaidmuo paruoštas, bet iki to momento reikia įdėti daug pastangų.
Sūnus Kostas gimė Londone, tada buvai šalia Dainoros. O per darbus spėjai pasitikti Mykolą?
Dieną pavėlavau grįžti. Kai sužinojau, kad Dainora gimdo, suvokiau, jog privalau lėkti namo, nors pagal kontraktą reikėjo likti Londone. Paskambinau į „Covent Garden“. Paaiškino: jei išvyksiu, nesumokės honoraro. Bet tuoj pat gavau elektroninį laišką: „Tave, Kostai, labai mylime, grįžk į Vilnių, vis vien sumokėsime. Padainuos pagrindinis vaidmens atlikėjas.“ Tai didelė pagarba, požiūris, to negalėjau net tikėtis. Tą pačią dieną išlėkiau.
Kaskart prieš išvykstant turėtų būti labai sunku skirtis su vaikais?
Taip – grįžti, pripranti, išvažiuoji. O tada beprotiškai jų trūksta. Gelbsti tik šiuolaikinės technologijos – skaipas. Būna, jei diena laisvesnė, ištisai jame kabau. Kartu valgyti gaminiesi, kalbiesi, miegoti eini. Kostas moka skaipu naudotis, o ir mažiukas į kompiuterio ekraną jau reaguoja – viską rodo, ką paprašau, šypsosi, kai grįžtu, džiugiai mane pasveikina, atpažįsta. Smagu, kad visi trys mano vaikai auga sveiki, gražūs – viskas labai gerai. Kartais pagalvoju, kad būtų šaunu ir dar vieno susilaukti (šypsosi)...
Goda – jau vyresnė, jai gali viską paaiškinti, bet kaip išleidžia į keliones mažiukai? Grįžęs neužverti jų lauktuvėmis iš ilgesio?
Pastaruoju metu stengiuosi lauktuvių nevežti, tik kokių nors smulkmenų, nes jų daiktų ir žaislų pilni namai. Bandau su vaikais susitarti, sužinoti, ko jie konkrečiai nori, ko jiems reikia. Visus tris stengiuosi lepinti protingai.
Sudėjus visus grįžimus, išeina, kad namie būni maždaug du mėnesius per metus. Toks gyvenimas turi ir pranašumų – nėra kada su artimaisiais pyktis, jie visuomet išsiilgę...
Yra ir neigiamų pusių – nematai, kaip auga tavo vaikai, žmona išsiilgsta. Vienai Dainorai su dviem mažaisiais sunku, užtat, kiek įmanoma, stengiamės keliauti kartu. Visi buvome Londone, San Fransiske, Bordo, Austrijoje. Milane kurį laiką leidome su Kostuku dviese, Dainora su mažiuku atskrido vėliau. Abu puikiai tvarkėmės. Manau, į Prancūziją vėl vyksime visi: oras puikus, maistas – taip pat, jie ten visi gerai jaučiasi. Kol vaikai neina į mokyklą, visur galime važiuoti.
Kiek laiko į priekį tavo darbai jau suplanuoti?
Iki 2015-ųjų – tikrai. Žinoma, grafike pasitaiko tarpelių, bet nedaug. Gali planuoti atostogas, bet... vis pasitaiko darbų. Suprantu, kad visų nenudirbsi, nesiveržiu imtis to, ko negalėčiau sudainuoti, nesiimu vaidmenų, kurie būtų rizikingi, dramatiški, dažniau renkuosi Mozartą, nes jis man tinka, manau, kiekvienas dainininkas turėtų jį praeiti. O jaunam žmogui, kuriam vos per trisdešimt, gal ir nevertėtų dainuoti dramatinių Verdi, Puccini operų. Viską reikia atlikti savo laiku. Dramatiškiausia, ką šiuo metu dainuoju, yra Eskamiljo partija iš Georges’o Bizet „Karmen“. Mano patirtis – per penkiasdešimt spektaklių. Manau, gal jau reikėtų sustoti, šito vaidmens taurė jau perpildyta. Bet dar turiu penkis kontraktus, kuriuos reikės įvykdyti.
Pasaulyje tikrai yra daug geresnių dainininkų nei aš. Gali padainuoti garsiausiuose pasaulio teatruose, bet kur kas svarbiau į juos sugrįžti, o ne ten patekti. Viskas prasideda taip: kam nors patinka unikalus tavo balsas, išvaizda, pradeda kviesti, bet tai nereiškia, kad esu labai geras. Jei tavęs tie patys teatrai nori po dešimties ar penkiolikos metų, vadinasi, viskas puiku. Šiandien gaunu pasiūlymų grįžti antrą ar trečią kartą. Klasikinės muzikos pasaulyje tai vyksta lėtai, nes dažnai teatrai planuoja repertuarą keleriems metams į priekį, tad jei iškart pasiūlymo negavai, vadinasi, jo dar kurį laiką ir neverta tikėtis. Nebent pasitaiko galimybė įšokti į vaidmenį, kai kas nors suserga ir pakviečia pavaduoti.
Tenka dirbti su garsiuoju Jonu Kaufmannu, kitomis operos žvaigždėmis. Kaip jie priima tave?
Superžvaigždės, tokios kaip Jonas Kaufmannas, yra paprasti, nuoširdūs, nuostabūs žmonės, kuriems bet kada gali paskambinti, su kuriais gali susitikti, išgerti kavos, kopti į kalnus ar tiesiog važiuoti į automobilių saloną ir išbandyti gerą mašiną. Bendravimas su tokiais – gera mokykla. Teko matyti pasipūtusių, arogantiškų dainininkų, bet jų niekas nemyli. Yra tokių, kurie spektaklio metu tarp veiksmų persirenginėja ir meta drabužius po kojomis. Juk kas nors kitas turės juos pakelti. Negalėčiau rodyti kitam tokios nepagarbos. Aroganciją greitai pajunta ir žiūrovas, ir teatrai.
Jaunas patekai į „Covent Garden“. Tada paties žvaigždžių liga neužklupo?
Šiandien manau, kad gal buvo jaunatviška euforija, nes norėjau kam nors papasakoti. Pasipūtęs tikrai niekada nebuvau, tą pasakytų draugai, bet jų nėra daug, nes prisikasti iki manęs tikrojo gali ne tiek daug žmonių. Visiškai atviras esu su šeima, o labiausiai – sau. Juk dažniausiai tik pats gali save analizuoti, suprasti. Šiandien tikrai suprantu ir žinau, kad esu labai laimingas ir dėkingas žmonėms, kurie supa. Laimingas, kad pasirinkau tokį kelią, kad galiu išsilaikyti, nepalūžti, turiu balsą, kuris man leidžia gyventi ir maitinti šeimą.
