Atrodo, jūsų šią vasarą visur pilna...
Labai keista ši vasara – pirma tokia, kai tiek visur visi kviečia. Vis planuoju važiuoti atostogauti į Platelius pas šeimyną, bet birželio gale-liepos pradžioje į Nidą pakvietė Lietuvos mokinių akademija, rugpjūčio pradžioje važiuosiu į AGATA muzikantų stovyklą su jaunimu. Paskui rugsėjo 4 dieną įvyks koncertas Katedros aikštėje, kuriam turiu surinkti žinomų dainininkų komandą, atliksiančią Vytauto Kernagio dainas. Taip pat baigiu roko grupės „Skylė“ partitūrą styginiams. Taip ir sukiesi kaip voverė – tingėdamas, tingėdamas, bet kai jau užpakalis pradeda svilti – niekur nedingsti. Puoli dirbti.
Aš save vadinu hipiu pensininku, todėl neblogas dalykas, kai esi tiek visiems reikalingas. (Šypsosi)
Teko jus matyti liepos pradžioje Nidoje, kur dienomis Vytauto Kernagio bardų skverelyje improvizavote su gabiais Lietuvos mokiniais pagal V.Kernagio kūrybą, o į jus žvelgė susimąsčiusi V.Kernagio skulptūra – tas reginys spaudė širdį...
(Nusijuokia) Iš tiesų pailsėjau Lietuvos mokinių akademijos sesijoje. Su jaunimu man visai nieko einasi – ir pačiam patinka, ir jiems. Po to jaučiuosi dvasiškai pajaunėjęs.
Jaunystėje esate ragavęs mokytojo duonos – gal atėjo laikas vėl šio darbo imtis?
Tai buvo labai seniai, kai buvau apimtas utopinių idėjų – norėjau to meto jaunimui „The Beatles“ duoti pasiklausyti ir pan., bet pagal programą negalėjau. Supykau ant švietimo sistemos ir baigiau savo mokytojo karjerą. (Juokiasi) O dabar specialiai mokyti įvairiose mokyklėlėse manęs nelabai traukia. Aš labiau esu patarėjas-praktikas. (Šypsosi)
 |
| Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Andrius Kulikauskas |
Ar, matydamas jaunus žmones, mintyse palyginate juos ir save su bičiuliais ankstyvoje jaunystėje?
Aišku, palyginu. Tik mūsų siekiai tada buvo kiemo lygio, kaip aš vadinu. O dabar jaunimėlis viską gali įsigyti: nueini į parduotuvę ir gali išsirinkti bet kokį instrumentą – tik turėk už ką. Mes su draugais vaikystėje bandėme patys pasidaryti gitarą, išlaužti būgnų garsą, tempėme odas, celofanus... Mūsų laikais visi laukdavo, kol giminės iš Amerikos atsiųsdavo kokią plokštelę, ir tuoj persirašydavo. Todėl tas uždraustas vaisius buvo daug skanesnis.
Stebint jus, atrodo, kad jūsų rankos gali prakalbinti visus instrumentus...
Ne, ne, ne... Aš tiktai truputį grojantis... Geriau nevaldyti visų instrumentų, bet gerai groti vienu – o man nepasisekė. Arba atvirkščiai – pasisekė. Aš pradėjau groti akordeonu, bet vėliau buvau smarkiai supykęs ant to instrumento... Nes po jo grojant pianinu kairė ranka atsilieka ir nebesivysto, akordeonui rimti kompozitoriai nesukūrė kūrinių – taip mąsčiau jaunystėje. O dar tada prasidėjo gitarų era, visokių vargonų – todėl su vienu instrumentu nepasilikau.
Smalsu paklausti, ar jums pernai padovanota Vytauto Kernagio vardo gitara privertė daugiau groti šiuo instrumentu, kaip tikėjotės?
Groju, net bandau įrašinėti. Bet dar toli toli man iki tvarkingo grojimo. Kai užeina noras, pasiimu ir porą valandų prasimankštinu...
Dabar rašau natų albumą, kuriame bus surašytos visos Vytauto Kernagio dainos su žodžiais. Ją žadama išleisti rudenį. Negalvojome, kad tiek daug tų dainų yra – ir girdėtų, ir net negirdėtų! Bus dar vienas prasmingas darbas, kurį dirbu su pasigardžiavimu – prisėdu, vieną dainelę surašau, kitą dieną – kitą. Galės ir mokyklose mokytojos tą knygą naudoti, nes ten yra daug vaikiškų dainelių, ir jaunimui tiks.
 |
| Organizatorių nuotr./Maestro A.Kulikauskas moko moksleivius muzikinių improvizacijų. |
Po savaitės minėsite savo gimtadienį – ar norėsite rasti jam laiko?
Aš tų gimtadienių nelabai švenčiu ir nesureikšminu – nebent šeimos rate paminime. Visada per jį būna atostogos – kai grodavome „Dainos teatre“, būdavau laimingas, kad man nereikia rūpintis, kuo „chebrą“ pavaišinti, kad ir simboliškai. (Šypsosi)
Šiemet gali būti, kad per gimtadienį viens pats su savimi prieš veidrodį stuktelėsiu kokią vyno taurę ar alaus buteliuką... Tikrai nesureikšminu, patikėkit. Ta diena būna tokia jautresnė viduje, kad dar prisidėjo viena vinis... Bet nieko... (Juokiasi)
Kokia jums būtų mieliausia dovana tą dieną?
Oi, nežinau... (Ilgai mąsto) Vieną kartą iš draugo esu gavęs didelę guminę žuvį, kuria reikia gaudyti kažkokius mutantus... (Juokiasi) Man labai patinka dovanos su humoro jausmu...
Ar humoro jausmas gyvenime jums padėjo išvengti sudėtingų situacijų?
Humoro jausmas padeda dirbti. Jei dirbi su komanda, kuri yra įsitempusi, sudėtingą situaciją galima paversti humoru – ir jos nebelieka. Su muzikantais taip būna – juk visi individualybės – tai tam tas išeina, kitam – neišeina. Tada tik geras „bajeris“ ir padeda... (Šypsosi)
Rugpjūčio 10 d. „Vasaros terasoje“, Vilniuje, koncertuosite su grupe „Kuly family“, kurią be jūsų sudaro Aidas Giniotis ir „Atviro rato“ aktoriai...
Mūsų grupei dabar metukai. A.Giniotis man pasiūlė padainuoti su „Atviro rato“ jauna komanda, nes žinojo mano kūrinius, kuriuos aš groju vienas. Oi, tas jaunimėlis tokiais aštriais dantimis – ką duodi, tą ima, daro, neriasi iš kailio – malonu žiūrėti. Net pats įgauni tokį pagreitį, kad viskas išeina žaidimo forma. Ateikit! Tai – koncertai dūšiai atgaivinti. Išgirsit, kokius šposus mes ten krečiam. (Šypsosi)
 |
| Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Andrius Kulikauskas |
Toks vasarinis klausimas. Tikriausiai kaip ir visi muzikantai vasarą sulaukiate pasiūlymo pagroti vestuvėse – kaip reaguojate?
Paskutinį kartą grojau Martyno Starkaus vestuvėse. Jis manęs neprašė, kad gročiau „išgerk stiklelį ir parodyk dugnelį“ ar kokių pasaulinių koverių. Per Aistės Stonytės vestuves taip pat pajūryje valandą grojau akordeonu prancūzišką muziką. O prieš trejus metus koncertavau Šešuolėlių dvare „IKI“ savininko vestuvėse – ten antrą vestuvių dieną valandą grojo styginių kvartetas, tada aš su Neda, tada – gitaristas.
Apskritai viskas priklauso nuo vestuvių lygio. Vestuvės dabar dažnai niekuo nesiskiria nuo firmos jubiliejaus renginio prasme. Jose groja styginių kvartetai, bardai... Jau nedaug kas švenčia tradicines vestuves su muzikantu prie stalo.
Tai jūs neturite nusistatymo, kad apskritai vestuvėse groti – žema?
Tikrai ne. Esu sakęs, kad ir laidotuvėse niekada negrosiu – bet prieš kelerius metus Antakalnio kapinėse akordeonu išlydėjau savo draugą...
Tau Dievo duota groti – tai kaip gali negroti? Čia tas pats, jei siuvėjas atsisakytų siūti Petruškevičiui, bet siūtų Statkevičiui... (Juokiasi) Tik reikia turėti nuojautą, kad vestuvėse iš tavęs nereikalautų neįmanomų dalykų kaip iš cirkininko.
Ar per tuos darbus randate laiko šeimai? Gal sūnūs nori sekti jūsų pėdomis?
Ne. Šeima šiaip yra nuskriausta. Mano darbų grafikas slankiojantis ir nepastovus. Visos šventės dažniausiai būna užimtos: kai visi normalūs žmonės švenčia – manęs tuo metu nėra. Mano žmona matyt susitaikiusi, vaikai dideli...
Tai priekaištų nebesulaukiate?
Kartais vienas kitas išlenda, bet kažkaip man praskrenda virš galvos... Pamąstau, kad blogai, bet toliau dirbu savo darbą... Kaip yra, taip yra...
O ar būna tokių minučių, kai susėdate tik šeima, jūs grojate, o žmona su sūnumis klausosi ir džiaugiasi akimirka?
Ne. Tikrai ne. Nebent labai gera nuotaika, draugų kompanija. Bet šiaip grojimas artimųjų rate... Na, kažkaip ne... (Kaltai juokiasi)
