Apie ką pasakos šį sezoną? Ciklo pavadinimas – Slaptieji kultūros archyvai – tarsi leidžia spėti, jog laiko ženklų akiratyje – tai, kas mažai žinoma plačiai publikai, neoficialu, prieštaringa... Ypač daug tokios medžiagos XX amžiaus antrosios pusės kultūros gyvenime. Netgi tai, kas apie to laikotarpio literatūrą ar dailę dėstoma šiandieniniams mokinukams vadovėliuose, iš arčiau pažiūrėjus įgyja netikėtų spalvų.
Slaptieji archyvai paprastai sudaryti iš dokumentų, kurie neviešinami dėl įvairiausių priežasčių, kol gyvi tam tikrų įvykių dalyviai ir liudininkai. Šiuo atveju viskas kiek kitaip. Niekas lyg ir nedraudžia šiandien domėtis dviejų, trijų ar keturių dešimtmečių senumo mūsų kultūros istorija, bet oficialiosios kultūros istorijos stereotipai vis dar trukdo pamatyti tai, kas anomis dienomis buvo tos negausios lietuviškos menų bendruomenės naujienos, džiaugsmai ir sielvartai.
Kaip tik dėl to „Laiko ženklai“ ir kreipia savo žvilgsnį į privačius archyvus, užrašus, piešinių šūsnis, senas fotografijas, trūkinėjančias kino juostas ir prisiminimų gijas. Tai neoficialioji kronika, išryškinanti vertybes, kurias taip atkakliai bandė ištrinti kelis dešimtmečius trukusi okupacija.
Kūrybos, žodžio laisvė... Kas iš jos liko pokario Lietuvoje, pirmieji gavo patirti būtent kairiųjų pažiūrų menininkai ir būtent todėl, kad režimui reikėjo beatodairiškos ištikimybės, kurią garantuoja tik baimė... Kažin, ar kitokių pažiūrų kūrėjams tremtinio ir emigranto likimas buvo sunkesnis. Ypatingas reiškinys – po Stalino mirties baigusiųjų studijas karta, neretai pašalinti iš aukštųjų mokyklų, paskui vėl grįžę, mėtomi iš parodų ir knygų, bet atsisakantys meluoti menininkai...
Kaip svarbu tokiais atvejais buvo turėti šalia kažką artimą, kas pasakytų: eini teisingu keliu, nenusimink, kad neišmanėliai bando pakišti koją... Užtat jie bendravo, laikėsi vienas kito, vertino vienas kito kūrybą ir nevengė atvirai kalbėti apie nesėkmes – kartais iki kibimo į atlapus... Kratos, tardymai, suėmimai neatbaidė tada būsimųjų poetų ir profesorių nuo draudžiamų knygų. Netgi priešingai – tos knygos ypatingai traukė. O dramaturgai ir režisieriai vis labiau buvo linkę atsisakyti paklusti konjunktūrai. Žinoma, ne visi. Daugelis pažino ir kompromiso kainą .
Ir dar – jiems buvo svarbu vėl užmegzti sutraukytus ryšius – tarp kartų, tarp emigravusių ir pasilikusių, tarp kūrėjo ir auditorijos...
Naujasis „Laiko ženklų“ ciklas nėra kokia nors akademiška, išsami to išties sudėtingo laikotarpio apžvalga. Greičiau tai virtinė pasakojimų, kuriuos sieja asmenybės, idėjos, bendri išgyvenimai. Galbūt tie pasakojimai kels daugiau klausimų, nei pateiks atsakymų – bet juk taip yra ir realiame gyvenime.
Dokumentinių laidų ciklas „Laiko ženklai. Slaptieji kultūros archyvai“ – nuo vasario 6 d. šeštadieniais 15val. per BTV.
