Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Laura Imbrasienė: gal visgi laikas grįžti į šeimą? (papildyta birželio 3 d.)

Laura Imbrasienė
Žurnalo "Žmonės" viršelis / Laura Imbrasienė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Dabar gyvenu pagal pirmoko sūnaus Manto ritmą“, – prasitaria Laura Imbrasienė (32) ir, akimis perbėgusi kavinukės valgiaraštį, užsisako „Mamos“ arbatos. Kai televizijos darbuose – vėl pauzė ir nieko tikro dėl ateities, ji vis aiškiau supranta, kad vargu ar yra kas nors amžinesnio nei vaikai, motinystė. Ir vis dažniau pasvarsto, gal jau metas gausesnei šeimai.

Šiuo metu esi tik mama?

Stengiuosi būti ne tik ja – viskuo, kuo tuo momentu norisi būti. Man nuolatos reikia pačiupinėti ką nors naujo, paliesti, ko dar nesu bandžiusi. Gyvenimas labai greitai bėga. Ir kuo toliau, tuo dažniau suprantu, kad jis – tik akimirka: atsipeikėsi, o jos jau nebėra, jau per vėlu. Mano močiutė jau silpna. Žiūriu į ją: žmogus tampa toks bejėgis... Todėl norisi į viską kabintis, daug ką išbandyti, kol dar galiu – kad senatvėje atsigręžusi į praėjusį gyvenimą galėčiau nusišypsoti.

Kas tave sudomino šįsyk?

Vieną žiemos rytą atsikėliau ir paskambinusi sesei Marijai pasakiau, kad noriu mokytis juvelyrikos (juokiasi). Mudvi vis dar iš akmenukų, karoliukų kuriame papuošalus. Tie karoliai mus apsėdę ir nesirengia pasitraukti. Būna darbų, kuriuos privalai atlikti, nors mielai pastumtum į šoną. Su karoliais – kitaip: jokios prievartos. Mums tai malonumas. Sukūrėme savo interneto svetainę „Mimosa.lt“. Ten galima paganyti akis, o kokį patikusį daiktelį apgyvendinti savo papuošalų dėžutėje. Esu be galo priekabi: ir prie kitų, ir prie savęs. Labai dažnai narstau, žiūrinėju, ar viskas kruopščiai padaryta. Rankdarbis turi pavykti tobulai. Kai su sese kuriame papuošalus, visuomet juos tikrina „kokybės inspekcija“ – aš (juokiasi).
Kartais gaminant vėrinius, norisi įpinti kokią nors ypatingą detalę, kurios niekas kitas neturėtų, ir  matytųsi, jog jie kurti būtent mūsų.
Tam reikia juvelyrikos pagrindų. Taigi, vieną rytą supratau norinti to mokytis. Nuėjau pas juvelyrą Darijų Gerliką, prisiprašiau, kad mane priimtų. Kartą per savaitę vis dar pas jį lankausi. Kaip visada, atrodė, kad bus lengviau. Tačiau kurti papuošalus visgi nėra labai paprasta. Dabar suprantu, kodėl juvelyrais taip dažnai tampa vyrai. Tai ir fizinių jėgų reikalaujantis darbas. Tačiau kai rankose laikai gražius akmenis, žinai, kad iš jų gali pasigaminti nuostabų papuošalą, – tai tiesiog tobula.

Nuolat knieti išbandyti ką nors nauja?

Nuo mažens mezgiau, siuvau, nėriau. Mane tai traukė. Ir dabar vis apsėda tai mezgimas, tai siuvinėjimas karoliukais. Tuo aš panaši į mamą – ji taip pat megzdavo, nerdavo. Ji visą gyvenimą renka visokias mezginių raštų, maisto gaminimo, sveiko gyvenimo patarimų iškarpas iš žurnalų, jas rūšiuoja ir krauna į didžiulius segtuvus. Dabar ir aš panašiai elgiuosi, tik daugelį man įdomios informacijos saugau kompiuteryje, turiu knygose.
Dar visai neseniai mane buvo sužavėjęs dekupažas. Dabar jis truputėlį pasitraukęs į šoną, bet stengiamės su juo sujungti vėrinius: naudojame dekupažuotas detales.
Praėjusį savaitgalį buvome sodyboje. Įkišau rankas į žemę. Tiek prisodinau, prisėjau. Labai džiaugiausi. Man patinka auginti savo daržoves, prieskonines žoleles, gėles. Dabar, kai sunkoka rasti „teisingų“ produktų, kuriuos galėtum valgyti be baimės, norėčiau didesnio ūkio, bet sodyba toli, matyt, visur nesuspėčiau...

Tiems mieliems užsiėmimams kaip tik turi laiko: televizijoje vėl pertrauka?

Pertrauka. Kažkada sėdėjau ir mąsčiau, kas per reiškinys ta televizija. Ji lyg ir traukia, norisi ten grįžti. Gal vilioja ten dirbant tenkantis dėmesys – tai toks moteriškas dalykas, bet vis tiek malonus, paglosto savimeilę... Tačiau paskui pagalvoju: kaip naivu, juk tai taip laikina.
Svarstau, gal visgi laikas grįžti į šeimą. Galvoju apie vaikus: norėčiau antro. Tačiau save vis sustabdau: gal truputėlį vėliau, gal dar pasitaikys koks nors televizijos projektas (juokiasi). Paskui savęs klausiu, kodėl taip galvoju, kas man pasidarė? Juk laikas bėga: šeima liks visą laiką, o televizija ateis ir išeis.

Dabar suprantu, kaip nieko nežinau, kiek dar reikėtų išmokti, o laikas toks negailestingas, byra kaip smėlis pro pirštus.

Kaip tavo gyvenime ji atsirado?

Tada Mantui buvo maždaug treji su puse. Buvau išprotėjusi mama, su vaiku norėjau praleisti kuo daugiau laiko. Paskambino bičiulis ir pradėjo pasakoti apie rengiamą televizijos šokių projektą. Ragino eiti pabandyti – gal tiksiu. Jei jis nebūtų paskatinęs, žinoma, nebūčiau televizijoje atsidūrusi. Ne veltui tam tikri žmonės tavo gyvenime atsiranda tam tikru laiku – jie ateina, kad kažką prasmingo pasakytų. Ir kartais tai pakeičia gyvenimą. Taip atsidūriau Lietuvos televizijos projekte „Lietuvos šokių dešimtukas“. Pirmą sezoną ten šokau, antrą – su Rolandu Vilkončiumi vedžiau tiesiogines transliacijas. Jei nebūtų padėjusi, skatinusi tuomet toje televizijoje dirbusi prodiuserė Indrė Zelbaitė–Ciesiūnienė, laidos vedėja nebūčiau tapusi. Ji – dar vienas žmogus, pakeitęs mano kelią.
Iš pradžių vesti laidas man sekėsi sunkiai. Reikėjo save perlaužti. Man padėjo, patarė  visa tuo metu prie projekto dirbusi komanda, o ypač Rolandas. Pavyko kameras prisijaukinti iš naujo.

Televizijose gražių talentingų žmonių niekuomet nebūna per daug…

Tokių žmonių yra begalė. Tik jie galbūt neatsiduria reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Kai kurie būti televizijoje gal nenori, kitiems nepavyksta į ją patekti. Matyt, taip turėjo būti, kad aš ten turėjau nueiti, suvokti tam tikrus dalykus, dar kartą įvertinti savo šeimą. Televizija atima labai daug laiko. Darbas, vakarėliai įtraukia. Kol vieną dieną atsipeikėji, sustoti, susimąstai, kur yra tikrosios vertybes, kurios man skiepytos nuo mažumės: nuostabi šeima – vyras, sūnus, kurie mane palaiko, kantriai laukia. Tai laimi prieš televiziją.

Paskambins koks nors prodiuseris, ir vėl susigundysi galimybe šmėžuoti ekrane…

Gal taip, o gal ir ne. Neičiau į bet kokią laidą. Man ne viskas įdomu ir ne viskas naudinga. „Lietuvos šokių dešimtukas“, „Triumfo arka“ daug davė. Atsidūriau arčiau šokio, muzikos, pradėjau dažniau vaikščioti į koncertus. Man tai – atgaiva sielai. Dirbdama prie tų laidų daug sužinojau, išmokau naujų dalykų, tai praplėtė mano akiratį. O svarbiau, kad mano gyvenime atsirado ypatingų žmonių, kuriais aš be galo džiaugiuosi ir didžiuojuosi.

Iš tiesų, iki šiol tau teko vesti labai kultūringus projektus!

Nors tikrai nesu tokia teigiama ir gerutė, kokia daugumai atrodau... Mėgstu pakvailioti. Ta pašėlusi Laura irgi užsimano laisvės. Kartais pasijuntu paauglė, norinti lėkti pievomis. Ir tai sau leidžiu. Aišku, ne visi tai mato. Ne visiems ir reikia. Galbūt todėl man ir siūlo tokias kultūringas laidas (juokiasi).

Televizija tave pakeitė?

Manau, kad ne. Bent jau mistine žvaigždžių liga tikrai nesirgau. Ją patyriau paauglystėje, maždaug penkiolikos. Buvau vasaros stovykloje, įsivaizdavau esanti karalienė ir tai akivaizdžiai matėsi. Vieną vakarą būrio vadovas mane pasikvietė ir padėjo suprasti, kas man darosi. To pokalbio užteko, kad suprasčiau, kokia atrodau kitiems, kaip norėčiau gyventi ateityje, kokių turėti draugų. Po to, manau, man jokios žvaigždžių ligos nebegrėsė.
Dirbdama televizijoje girdėdavau daug visokių komentarų. Kai tave pliekia pikti liežuviai, labai sunku išlikti ramiai, nepalūžti. Laikui bėgant įgauni stiprybės, imunitetą ir į viską gali žvelgti ramiau. Suprati, kad yra ir daug geranoriškų žmonių, palaikančių geru žodžiu, šypsena. Televizija man galbūt padėjo išmokti valdyti savo kompleksus. Visi jų turime begalę, aš – ne išimtis.

Kokie dar gražios moters kompleksai?!

Nesu iš tų, kurie visuomet savimi patenkinti ir iš kitų laukia, kad juos girtų ir žavėtųsi. Esu paprastas žmogus su trūkumais. Namuose turiu veidrodį, kasryt save jame matau visokią. Kartais sau patinku, o būna, kai visai nepriimtina, ką jame regiu. Tuomet ir būnu pikčiurna, niurzga, viskuo nepatenkinta – kaip ir visiems, būna visokių akimirkų. Paskui gaila, kad pati sau sugadinau visą dieną. Kita dažniausiai išaušta geresnė...
Nepatinka anksti keltis. Kaip kažkas sakė: „Kodėl nemėgstu ryto? Todėl, kad jis ateina, kai aš miegu.“ Esu „pelėda“, o tenka keltis, kad į mokyklą suruoščiau mažylį. Tai, mano manymu, mamos pareiga. Stengiuosi su rytu susidraugauti, įžvelgti gerąsias jo puses: galimybę išeiti ant rasotos žolės. Mėgautis pirmu puodeliu arbatos. Atverti langą ir įkvėpti gryno oro. Atrandu tokių dalykų, kurių anksčiau nepastebėdavau. Būdavo pikta, negalėdavau pakęsti ankstybės. Dabar šiek tiek geriau. Gal visgi įtakos turi bėgantys metai?..

Tačiau tau dar visai nedaug!

Laikas bėga greitai... Atsimenu, kai man buvo apie dvidešimt, įsivaizdavau esanti protinga ir patyrusi. Dabar suprantu, kaip nieko nežinau, kiek dar reikėtų išmokti, o laikas toks negailestingas, byra kaip smėlis pro pirštus. Net išsigąstu kartais. Nesuprantu, kodėl to taip bijau. Tiesiog gyvenimas atrodo toks gražus – jis per greitai bėga. Galbūt dėl to norisi auginti daugiau vaikų. Ne per seniausiai mane prigriebė liga. Atsidūriau ligoninėje. Atsipeikėjau: taigi vieną dieną kas nors gali atsitikti nepataisomai, ir tada sugrius visi ateities planai. Tuomet ir supranti, kad šiandiena – pats gražiausias laikas, nes „vakar“ jau buvo, o rytojus neaišku, ar ateis. Todėl šiandieną reikia branginti ir mylėti. Kažkada, prieš dešimtmetį, daug ką nukeldavau rytdienai. Dabar be galo svarbi tapo šiandiena, nes galiu džiaugtis sveikais artimaisiais, matyti tuos, kurie serga ir bandyti jiems padėti. Dovanoti bent šypseną ar gerą žodį, kad paskui nereikėtų gailėtis ir lieti ašarų.

Klausausi tavęs: nenuobodus tavo gyvenimas ir be televizijos…

Smagus! Todėl ir sakau, kad niekas neatsitiks, jei ten daugiau nebedirbsiu. Vyras tuo džiaugtųsi (juokiasi). Tačiau jis kantrus žmogus. Neprieštarautų, jei vėl pradėčiau vesti kokią nors laidą. Jei tai nesukelia problemų mano sveikatai, jei namo grįžtu ne išprotėjusi, tuomet viskas gerai. Nes iš tiesų būdavo visko: ašarų, nemigos naktų. Vis dar nemoku atsiriboti, ilgai graužiuosi, kodėl nepadariau taip, kodėl nepasakiau anaip, nors suprantu, kad nieko nebepakeisiu... Tai iškankina. Gal per daug stengiuosi, per tobulai noriu viską padaryti. Tačiau siekiu viską atlikti geriausiai, kad pačiai prieš save nebūtų gėda (juokiasi). 
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką