Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Laurynas Šarkinas: „Norėčiau turėti ką nors, su kuo galėčiau viskuo dalytis“

Laurynas Šarkinas
Gedmanto Kropio/„Žmonės“ nuotr. / Laurynas Šarkinas
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Santariškių ligoninės vaikų chirurgui Laurynui Šarkinui (37) nereikia nė mėlyno kostiumo, kad mažieji ligoniai jį laikytų supermenu. „Jis – nuostabus, pats geriausias“, – išgirsi iš daugybės jo pacientų. O kai savaitgaliais Laurynas išsineria iš balto chalato ir pavirsta grupės „Saulės kliošas“ būgnininku, jo supergaliomis patiki ne tik vaikai.

„Labiausiai mane myli vaikai ir... šunys“, – konstatuoja faktą Laurynas. Sėdime lauko bare, įsisupę į pledus („nerealus lapkritis“), jis glosto vietinę baro numylėtinę – retriverę Mėtą, o ji spokso atsidavusiomis akimis, taikydamasi iš lėkštės nugvelbti paskutinį kąsnį, ir visai nepaiso jo balse skambančios autoironijos. Ir tikrai – liūdnai ironizuoti lyg ir netinkamas laikas: savaitgalio išvakarės, darbo savaitė Santariškių ligoninėje baigta, priešaky – koncertų ir linksmybių metas iki pat pirmadienio.

„Kaip tu sugebi taip greitai persiorientuoti?“ – klausiu, ir visi Lauryno klausia to paties, nes nebandžiusiam neaišku: kaip, tik ką stovėjus operacinėje ir, tarkime, išpjovus apendiksą, galima lipti į sceną ir „nerti į tūsą“? „O kodėl ne? – šypteli jis. – Vieni daktarai atsipalaiduoja nardydami, kiti – fotografuodami. O aš groju.“

Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Saulės kliošo siela - Laurynas Šarkinas
Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Saulės kliošo siela - Laurynas Šarkinas 2010 m.

Visgi atotrūkis tarp tų dviejų tavo gyvenimo sričių, pripažink, nemenkas. Koncertai – tarsi nuolatinis balius: visi groja, dainuoja, šoka, visiems smagu!.. O ligoninė visas linksmybes nukerta lyg peiliu: ten visuomet pilna verkiančių mamų ir išsigandusių vaikų, abejonių, pacientas išgyvens ar ne, kraujo... Niekada nesvarstei kurį nors iš dviejų darbų mesti, pasilikti tik vieną?

Aišku, svarsčiau. Jau buvau beveik apsisprendęs atsisveikinti su medicina... Bet pasirinkti nelengva: aš gi daktaras, savo profesijai ir kvalifikacijai įgyti sugaišęs pusę gyvenimo. O muziką irgi myliu: kiek save pamenu, tiek ja domėjausi, tad mesti nė už ką nenorėčiau. Be to, dar egzistuoja labai paprastas finansinis faktorius: atlyginimo, kuris mokamas medikams Lietuvoje, man nepakanka.

Esu kategoriškai prieš neoficialias finansines padėkas, nors jos mūsų valstybėje kone viešai priimtinos, tiesiog įaugusios į tautos mentalitetą!.. Laimei, grupėje užgroju daugiau nei dirbdamas ligoninėje – viską sudėjus, gyventi tampa įdomiau ir lengviau. Matysim, kas bus ateityje: vis laukiu kokio nors ženklo, galimybės, vidinio apsisprendimo. Galiu pasukti ir visiškai netikėta linkme: pavyzdžiui, vis dažniau pagalvoju apie politiką, nes jeigu iš tiesų noriu pokyčių valstybėje, reikia prie jų prisidėti pačiam.

VIDEO: Lauryno Šarkino fotosesija žurnalui "Žmonės"
Lauryno Šarkino fotosesija žurnalui "Žmonės"

Bet juk grupėje groji ne vien dėl pinigų?

Žinoma, ne – gyvenime apskritai nedarau nieko, kas man nepatinka. Jei galvočiau tik apie pinigus, gročiau muziką masėms, bet man labiau prie širdies „Saulės kliošo“ alternatyva. Tas pats ir su koncertais: nevažiuojame ten, kur mums nepatinka, net jei ir kvepia dideliais pinigais. Norime jaustis žmonėmis, o ne samdiniais. Scenoje atidirbame iš visų jėgų, bet paskui norime ir užkąsti, išgerti, su visais kartu pasilinksminti – pasijusti sudedamąja pobūvio dalimi. Ir visai nesinori po trijų dienų staiga sulaukti nuotakos priekaištų: „Jūs suvalgėte tortą!“ Ji mat suskaičiavo, kad kažkam torto gabalėlių neužteko, o muzikantai suvalgė tris. Gal jau tiek to, sakau.

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./„Saulės kliošas“
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./„Saulės kliošas“

Medicinoje torto kąsnių niekas neskaičiuoja?

Medicinos pasaulyje yra kitų bėdų. Labiausiai mus kankina pati sistema: reforma nevyksta, popierizmo ir biurokratizmo vis daugėja, o atlyginimai stovi stabiliai kaip titanai.

Bet juk jauni talentingi daktarai – ypač vyrai – labai vertinami?

Nežinau... Pranašumo dėl lyties nesu pajutęs. Vaikų chirurgija nėra fiziškai sunkus darbas: precizika, įgūdžiai, patirtis čia svarbesni nei raumuo. Šiuo metu visos rezidentės, su kuriomis dirbu, – merginos ir ateityje jos kuo puikiausiai su tuo darbu susitvarkys. Yra sričių, kurios fiziškai daug sunkesnės: ortopedija, stuburo chirurgija, transplantologija. Operacijos trunka dešimtis valandų, net kojos ištinsta bestovint. Pats kažkada norėjau tapti ortopedu, bet draugiškoje konkurencinėje kovoje teko užleisti vietą protingesniems, daug labiau to trokštantiems, rodantiems daugiau iniciatyvos. Pasirinkau gydyti vaikus: vaikai juk visuomet gražūs ir geri.

O kuo tave patį augino tėvai – muzikantu ar gydytoju?

Tėvai turėjo savų darbų ir problemų, tad tą sprendimą paliko man. Jie bandė mane auginti geru žmogumi, bet dabar man tai dažniausiai nepadeda. Muzika mūsų giminėje – ne naujiena: tėtis buvo „ąžuoliukas“, sesuo lankė „Liepaites“, aš muzikos mokykloje grojau klarnetu ir saksofonu. Bet galvoti, kad iš muzikos galima gyventi, nedrįsau. Apskritai apie ateitį negalvojau, kol neatsidūriau dvyliktoje klasėje. Matyt, tuomet atrodžiau toks sutrikęs, kad krikšto tėvai nutarė padėti – pasiūlė papildomai pasimokyti biologijos bei chemijos ir už tai sumokėti. Po to teliko įstoti į mediciną. Mokytis buvo įdomu, bet kai po kelerių metų atsirado daugiau laisvo laiko, neištvėriau ir įstojau į J. Tallat-Kelpšos konservatoriją.

Kiek tau buvo, kai įkūrei „Saulės kliošą“?

Dvidešimt treji. Tai susiklostė netyčia: baras „Prie universiteto“, kuriame tuo metu bene vieninteliame visame mieste buvo grojama gyva muzika, paskelbė muzikantų konkursą. Pagrindinis prizas – tūkstantis litų: įsivaizduoji, kokie pinigai studentui tais laikais?.. Su chebra rūkėme konservatorijos kieme, ir mestelėjau mintį: „Gal pagrojam?“ Pagrojom, mus pakvietė į dar vieną koncertą, paskui dar... Grupės merginoms pasiūlius, pasivadinome „Saulės kliošu“. Kurį laiką grojo ta pati chebra, o paskui ėmė keistis – per keturiolika metų pakeitėme gal trisdešimt muzikantų. Tai natūralus procesas: vienas vedė, kitam vaikas gimė, trečiam kita grupė pasiūlė daugiau pinigų... Atsisveikini be jokio pykčio, sutinki naujų žmonių ir eini toliau.

Viganto Ovadnevo nuotr./Laurynas Šarkinas
Viganto Ovadnevo nuotr./Laurynas Šarkinas

Daugelio tų laikų grupių, žiūrėk, jau seniai neliko, o jūs sau toliau sėkmingai grojate.

Kiti gal dėliojasi gyvenimą pagal kitokias vertybes, o man visada svarbiausi buvo žmonės. Dėl kolektyvo ir draugystės daug ką galiu padaryt: juk su tais žmonėmis groju kiekvieną savaitgalį, taigi praleidžiu beveik visą laisvą laiką. Pastaruosius penkerius metus laikomės taisyklės – niekada naktį iš koncertų negrįžtame namo, net jei jie vyksta Kaune ar Trakuose. Pasakau organizatoriams, kad viena iš sąlygų – nakvynė, ir liekame: pasižmonėjame, pabendraujame. Man labai svarbu, kad kompanija būtų faina: jau ir taip dalį gyvenimo praleidžiu ligoninėje, kur smagumas – labai santykinė sąvoka, tai jeigu dar ir savaitgaliais jausčiausi nesmagiai...

Bet kaip tu prisiverti po smagaus savaitgalio grįžti į ligoninę?

Be entuziazmo, pripažįstu. Ir, manau, ne aš vienas... Tiesiog sėdžiu tame traukinyje ir važiuoju. Žinoma, džiaugiuosi, kai ligoniai pasveiksta, kai operacijos praeina sklandžiai. Kolegų pokštai, bendravimas su pacientais padeda vėl nusišypsoti.

Grupės nariai turbūt jau seniai nesistebi, kad groja su gydytoju. O ligoninėje kas nors nustemba, išvydęs scenoje matytą veidą?

Mes – Vilniaus krašto ligoninė, pacientai čia atvažiuoja ne tik iš Vilniaus senamiesčio, bet ir iš Šalčininkų bei kitų regionų. Maždaug aštuoni iš dešimties nekalba lietuviškai, tad ir „Saulės kliošo“ nėra girdėję. Bet būna, kad ir atpažįsta. Neseniai palatoje su kažkuo kalbuosi, girdžiu – vaiko mamytė už nugaros mano dainą niūniuoja. „Mes jus žinome, klausomės“, – sako. Smagu.

Paskaičius pacientų komentarų apie tave gydytojų interneto tinklapyje tampa akivaizdu, kad jie tave ne tik myli – jie tave dievina. Sako, kad tu nuostabus, profesionalus, draugiškas, fenomenalus, kad griauni stereotipus apie Lietuvos medikus...

Irgi smagu.

O kolegoms smagu?

Iš kolegų sulaukiu nevienareikšmiškų vertinimų. Labai jau skirtingi tie mūsų gyvenimai... Kai kurie į mane žiūri nelabai rimtai – jiems atrodo, kad š... malu: juk daktaro profesija – atsakinga, o čia, pamanykit, kažkokie būgnai. Dėl profesinių dalykų, strategijų mes sutariame, bet kertamės dėl pasaulėžiūros.

Facebook.com nuotr./Grupė „Saulės kliošas“: Laurynas Šarkinas, Justė Starinskaitė, Giedrius Nakas, Julius Valančiauskas bei Paulius Volkovas
Facebook.com nuotr./Grupė „Saulės kliošas“: Laurynas Šarkinas, Justė Starinskaitė, Giedrius Nakas, Julius Valančiauskas bei Paulius Volkovas

Tavo pozicija neimti kyšių turbūt ne visiems suprantama?

Bet tokį mane tėvai užaugino. Aš ir pats niekada kyšių nesiūlau. Kai kelių policininkas paklausia: „Tai ką su jumis, Laurynai, darysime?“, pasiūlau paleisti, nebausti, suprasti (šypteli). Pacientai negali patikėti, aiškina: „Mes nuoširdžiai norime jums padėkoti...“ O aš sakau: „Tai padarykite ką nors gero, duokite kraujo, paremkite našlaičius, paminėkite medikus geru žodžiu.“

Tau atmintyje yra įstrigęs koks nors pacientas?

Žinoma, nuolat kas nors įstringa. Dažnai su jais ir palaikome draugystę, susirašome. Va, prieš kelias dienas poliklinikoje apsilankė kokių aštuonerių metų berniukas, jau ne pirmą kartą. Po apžiūros jiedu su mama atsisveikina, bet staiga jis apsisukęs grįžta – ir smarkiai mane apkabina. Pastovi apkabinęs, o tada išeina. Smagu. Dar įstringa tie, kurie ilgiausiai pas mus prabūna: kai kurie mažiukai iš vaikų namų kone auga ligoninėje.

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Laurynas Šarkinas
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Laurynas Šarkinas

Ir tu niekada nenorėjai savų?..

Aišku, norėjau. Ką, aš – ne žmogus?..

Nepasitaikė tinkamos mamos?

Ir mamos pasitaikė... Bet vis nesusidėliodavo iki galo. Visada tikėjau meile, kaip koks Mačernis: „Aš kadais šventai tikėjau meile, aš buvau tikėjimo kvailys...“ Pirmąją mergaitę buvau įsimylėjęs beveik visą mokyklinį laikotarpį – nuo antros iki dvyliktos klasės, su ta mintimi atsiguldavau ir atsikeldavau. Mes padraugavome, bet paskui ji mane paliko. Dabar augina penkis vaikus, mes gražiai sutariame – ji turbūt vienintelė iš mano buvusiųjų, su kuria kalbuosi be pykčio ir nuoskaudų.

Pagalvoji, kaip būtų buvę, jei toji vaikiška meilė nebūtų nutrūkusi?

Kažkodėl galvoju, kad būtų buvę labai gerai. Bet taip nenutiko, o paskui viskas keitėsi. Kažkas manyje lūžo. Sugedo... Draugysčių ir bendro gyvenimo buvo, bet klaidų – irgi. Branda tarsi pasuko priešinga linkme: visi aplink vyriškėjo, o aš vėjavaikiškėjau. Šlykštėjausi suaugusiųjų gyvenimu, maištavau, kovojau su stereotipais... O dabar labai norėčiau turėti ką nors, su kuo galėčiau viskuo dalytis.

Andriaus Vaitkevičiaus/15min.lt nuotr./Laurynas Šarkinas
Andriaus Vaitkevičiaus/15min.lt nuotr./Laurynas Šarkinas

Kodėl visgi niekada nevedei?

Tais momentais, kai tai galėdavo įvykti, gal nesijausdavau pasirengęs žengti to žingsnio. Nebuvau tikras, ar iš tiesų esu laimingas, ar noriu taip gyventi, ar vienas kitą suprantame taip, kaip norėtųsi. Vieninteliai kartai, kai tikrai žinojau, kad noriu šeimos, buvo pats pirmasis ir paskutinis. Ir nepavyko – gal taip susimoku už tai, kad nebuvau geras bičas.

Atrodai geras.

Tu nedraugavai su manim... Gal kitaip atrodytų. Man pačiam kartais atrodo, kad per tą trumpą laiką aš savo gyvenimą jau nugyvenau. Padariau klaidų, kokias tik žmogus gali padaryt...

Na, nieko nepavogei, nieko nenužudei...

Nužudžiau save ir mūsų santykius. Pavogiau iš tų merginų laiką ir jausmus. Kai santykiai tikrai būdavo geri, to nesuprasdavau ir neįvertindavau: man atrodė, kad tai normalu, natūralu, taip ir turi būti, tad nėra ko čia labai ir stengtis. Viskas turi klotis savaime, o jeigu reikia dirbti, prisiversti, tai jau ne tai... O dabar gailiuosi – turbūt labiausiai norėčiau bent šiek tiek atsukti laiką atgal.

Na, įsivaizduokime, kad jis atsisuko, kad tau vėl – trisdešimt. Ką darytum?

Stengčiausi atsispirti pagundoms. Vertinti tai, ką turiu. Vertinti mane mylinčius žmones labiau už viską ir gyventi dėl jų daug daugiau, nei gyvenau...

Kalbi apie konkrečią merginą?

Taip.

Bet gal ir dabar dar nevėlu...

Vėlu.

Neišlaukė, kol ją vesi?

Ne tai kad neišlaukė – apie tai niekada nesikalbėjome. Nebranginau, nesupratau, kad tą žmogų myliu labiau nei visus iki tol kartu sudėjus... Pats ją atstūmiau manydamas, kad niekada negalėsiu jai atiduoti tiek savęs, kiek ji nusipelno. Maniau esąs išminčius... O pasirodžiau pats kvailiausias.

Mariaus Žičiaus/Žmonės.lt nuotr. /Laurynas Šarkinas
Mariaus Žičiaus/Žmonės.lt nuotr. /Laurynas Šarkinas

 

„Žmonės“
Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką