Neseniai mirė žmona
Sigitui Zigmui Gedai, gimusiam Paterų kaime Lazdijų rajone, tebuvo 65-eri. Visų daugybės knygų autoriaus nuopelnų išvardyti tiesiog neįmanoma. Deja, pastarieji metai kūrėjui nebuvo lengvi. Neseniai palaidojęs žmoną, S.Geda sužinojo, jog serga onkologine liga, turėjo problemų su širdimi.
Neseniai palaidojęs žmoną, S.Geda sužinojo, jog serga onkologine liga, turėjo problemų su širdimi.
Daugybės literatūros premijų laureatas, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordino kavalierius S.Geda šių metų spalį buvo nuteistas už 27 metų dukters Uršulės sunkų sužalojimą peiliu jų abiejų namuose 2007-ųjų sausį. Teismas poetui skyrė trejus metus atviroje kolonijoje. Kūrėjas likus vos dienai iki mirties pripažino esąs kaltas dėl dukters sužalojimo, nes tik tokiu būdu galėjo išvengti gyvenimo už grotų. Sunkiai sirgęs S.Geda teismui sakė to negalėsiantis ištverti.
Tarp pirmosios ir paskutiniosios knygų – 42 metai
Lietuvių literatūros klasikas 1966 metais Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą, 1967-1976 metais dirbo „Kalba Vilniaus“ ir „Mūsų gamtos“ redakcijos. Dėl „antitarybinių“ pažiūrų, aštraus žodžio atleistas iš šių leidinių jis vertėsi rašydamas pjeses vaikams, scenarijus, straipsnius. 1988-1990 metais buvo Lietuvos rašytojų sąjungos atsakingasis sekretorius, nuo 1992 metų – „Šiaurės Atėnų“ literatūros skyriaus redaktorius. S.Geda buvo ir aktyvus Sąjūdžio narys.
Pirmoji S.Gedos knyga išleista dar 1966-aisiais („Pėdos“), paskutinioji – šį rudenį („Vasarė ajero šneka“).
Privalome išmokti gyventi
Literatūros tyrinėtojų nuomone (apie kūrėją parašytas ir rašomas ne vienas diplominis darbas, disertacijos), S.Gedos poezijoje jaučiamas nuolatinis ryšys tarp to, kas buvo dar priešistorėje, ir šiandienos; ieškoma universalios mitinės atminties, supinamos senosios lietuvių literatūros, Rytų poezijos, Viduramžių dailės, Biblijos, senųjų kultūrų mitologijos. Žemė, kosmosas ir žmogus suvokiami kaip lygiaverčiai partneriai, giedama giesmė gyvybei. Kalbėdamas apie nuolatinį pasaulio atsinaujinimą lyrinis subjektas pats nuolat keičiasi, persikūnija, tuo pačiu metu būna keliose laiko ir erdvės juostose: jam lygiai svarbu mitas, istorija ir asmeninė, kasdienė patirtis.
S.Gedos esė – aštrūs, savalaikiai, palietę skaudžiausias mūsų visuomenės problemas, tačiau ne niūriai, bet su didžiule išmintimi apžvelgiantys tai, kas aktualiausia.
Kūrėjas buvo įvairialypis. Jo plunksnai priklauso ir kultinio filmo „Velnio nuotaka“ scenarijus, ir „Baltojo Nieko dainelės“, kurias dainavo taip pat šviesios atminties Vytautas Kernagis, ir gausybė knygų vaikams. S.Gedos esė – aštrūs, savalaikiai, palietę skaudžiausias mūsų visuomenės problemas, tačiau ne niūriai, bet su didžiule išmintimi apžvelgiantys tai, kas aktualiausia. Manau, kad daugybę ginču kelianti emigracijos problema vienu sakiniu buvo taikliai apibrėžta S.Gedos paskutiniojoje jo knygoje: XIX amžiuje Lietuvą paliko trečdalis žmonių, ir kas gi baisaus nuo to nutiko? Nejaugi Lietuva išnyko? Emigracija – natūralus procesas…
Kūrėjas pripažino, kad gyventi išmokti įmanoma, bet paprastai tai suvokiama tik tada, kai gyvenimas baigiasi…
Šią citatą perskaičiau ketvirtadienį, vos dienai likus iki Maestro Sigito mirties. Man, savotiškam jo krikštasūniui, tai – tarsi ženklas. Kad PRIVALOME IŠMOKTI GYVENTI.
