Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lilija Gubaidulina: kai myli, daug negalvoji

Lilija Gubaidulina
Butauto Barausko nuotrauka / Lilija Gubaidulina
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Aš nemaniau, kad mane priims lyg savą“, – prisipažįsta televizijos projekto „Triumfo arka“ nugalėtoja, sopranas Lilija Gubaidulina (35). Prieš trejus metus meilės į Lietuvą atviliota totorė pastaruoju metu dainavo tik lopšines mažajai savo dukrelei. Štai kodėl pergalė jai buvo tokia netikėta.

Galima manyti, kad namų šeimininkės periodas baigėsi?

Abi mano dukros – Vasilia (10) ir Amina (2) – pastarąjį pusmetį gyveno „Triumfo arka“. Jos manė: na, štai, baigsis, mamytė vėl bus namuose. Vyresnioji ne kartą buvo ir televizijos studijoje, o mažoji, jei tik neužmigdavo, kaip įbesta sėdėdavo prie televizoriaus, visiškai pakerėta muzikos. Nustebino tokia jos reakcija.

Po „Triumfo arkos“ finalo, prieš pat Naujuosius, turėjau dar tris koncertus. Iš Kazanės buvo atvykę artimieji – mama, sesuo, jos ir paruošė naujametinį stalą. Namo parvažiavau apie dešimtą. Galvoju: jei tai reiškia, kad vėl prasideda aktyvi koncertinė veikla, teks pasistengti, kad mylimiausi žmonės nepasigestų mano dėmesio.

Projektas „Triumfo arka“ buvo lyg ir pabėgimas iš namų po antrosios dukrelės gimimo?

Neslėpsiu, buvau pasiilgusi darbo. Kazanėje profesinis gyvenimas buvo intensyvus, o čia staiga tokia pertrauka. Prieš pasirodydama „Triumfo arkoje“, visus metus dirbau kartu su Žaneta Noreikiene. „Kiek galime koncertuoti viena kitai?!“ – ji mane ragino. Aš nebuvau tokia tikra: juk ne lietuvė... Kaip mane priims žiūrovai? Kaip vertins? Svetima aš jiems...

Aišku, nesijaučiau gerai, kai prieš trejus metus persikėliau į Lietuvą – šalis svetima, žmonės svetimi, iš muzikantų nieko nepažįstu... Tačiau kai myli, daug negalvoji.

Ar ir gyvenime aplanko tas jausmas – svetima?..

Kuo toliau, tuo jis slopsta, tas jausmas. Aišku, nesijaučiau gerai, kai prieš trejus metus persikėliau į Lietuvą – šalis svetima, žmonės svetimi, iš muzikantų nieko nepažįstu... Tačiau kai myli, daug negalvoji. Beje, mano ryšiai su Kazane nenutrūko – kartą ar du per metus vykstu ten, dalyvauju projektuose, koncertuose. Iš kitos pusės, kai gimsta vaikas, moteris turi galimybę atitrūkti, atsidėti šeimai, o tai – puiku. Visada sau sakau: kas mano, tas – mano, nepabėgs.

Ir vis dėlto reikia drąsos, kad šitaip pakeistum savo gyvenimą?

Jei nebūsi drąsus, tokiam žingsniui nepasiryši, tikrai (šypsosi).

Kur susipažinote su savo vyru?

Į Lietuvą mane pakvietė totorių bendruomenė. Atvykau koncertuoti.

O jis klausėsi, kaip jūs dainavote, paskui atnešė gėlių?..

Tikrai taip ir buvo (juokiasi)!

Na, artistai paprastai į gerbėjus nežiūri rimtai...

Tikrai ne jis pirmasis man gėlių dovanojo, bet elgėsi kažkaip kitaip. Ir štai mes susituokėme, aš gyvenu Lietuvoje, turime dukrelę... Tikiu likimu. Prieš ketvertą metų gavau dovanų akmenį. Nebrangų, paprastą fluoritą. Kai jį pamatė moteris, besidominti akmenimis, pasakė, jog jame esama ženklo. Tik nusijuokiau: „Ir koks gi ženklas? Batelis. O ką tas batelis reiškia?“ „Šiais metais ištekėsite“, – atsakė. Aišku, nepatikėjau. Senokai buvau išsiskyrusi su pirmuoju vyru, už kito tekėti nemaniau – jokio rimto žmogaus šalia nebuvo... Pasijuokėme tada, o tų pačių metų pabaigoje ištekėjau.

Esate iš tų žmonių, kurie likimui nestato užtvarų?

Stengiuosi klausyti širdies. Kartais dėl to laimiu, o kartais – pralaimiu.

Yra žmonių, kurie mėgsta vienatvę, bet tai – ne man. Man svarbu, kad artimiausi užpildytų tuščias erdves. Esu dėkinga savo vyrui, kuris apgaubė rūpesčiu, meile ir mano ilgesį stengėsi išsklaidyti.

Ar įmanoma svetimoje šalyje gyventi be ilgesio?

Yra žmonių, kurie mėgsta vienatvę, bet tai – ne man. Man svarbu, kad artimiausi užpildytų tuščias erdves. Esu dėkinga savo vyrui, kuris apgaubė rūpesčiu, meile ir mano ilgesį stengėsi išsklaidyti. Dabar turiu dar ir galimybę realizuoti save muzikoje, dainuodama, vadinasi, bus dar paprasčiau.

Per tą laiką, kol nekoncertavote, nejau ir lopšinių dukrelei nedainavote?

Mano nėštumas buvo sudėtingas, paskui metus krūtimi maitinau Aminą. Balsui tokie dalykai nėra labai naudingi, tad aš jį ir saugojau. Pajutau, kad jis tapo stipresnis, moteriškesnis. Metams bėgant, vyrų balsai vyriškėja, o moterų, matyt, motiniškėja (juokiasi).
Dukrelė lopšinių ir dabar dar prašo. Dainuoju jai ir totoriškas, ir rusų liaudies, ir klasikines.

Lilija, o kodėl nusprendėte tapti dainininke?

Todėl, kai tai – vaikystės svajonė. Dainuoti pradėjau tuo pat metu, kaip ir kalbėti.

Svajojote tapti operos dainininke? O kodėl ne poprokžvaigžde?

Na, galima sakyti, nuo to pradėjau, nuo Alos Pugačiovos repertuaro. Paskui buvo mokyklos vokalinis–instrumentinis ansamblis, taigi, nepasakysi, jog nepamėginau. Mokyklą baigiau Tadžikistane, paskui šalyje prasidėjo neramumai, išvykau į Archangelską, kur muzikos mokykloje mokėsi mano pusseserė.

Bet juk nuo Tadžikistano iki Archangelsko – tūkstančiai kilometrų...

O jūs stebitės, kad atvykau gyventi į Lietuvą (juokiasi)! Man buvo septyniolika, staiga – kita šalis, juk įdomu. Archangelsko muzikos mokyklos pedagogai patarė studijuoti klasikinį dainavimą. Paskui – Kazanės konservatorija. Kodėl ne Maskva? Pabijojau, kad ten pritrūks sąžiningumo, juk pagalbos iš nieko negalėjau tikėtis. O Kazanės mokykla gera ir operos teatras – garsus.

Savo gyvenimą susiejote su Lietuvos totoriumi, abi dukros turi totoriškus vardus, reikia manyti, saugote savo tautos tradicijas?

Laikomės jų, tačiau dukroms nebrukame. To nedarė ir mano tėvai, mes tik matėme, kaip jie gyvena.
Nors abu esame totoriai, tačiau skirtingose šalyse užaugusių žmonių mentalitetai skiriasi. Jis – kaip lietuvis, ramesnis, santūresnis, aš – labiau užsideganti. Kartais vyras sako: tu lėčiau, ramiau, tyliau.

Ar mokate gaminti tradicinį totorių skanumyną šimtalapį?

Beje, jį kepa tik Lietuvos totoriai. Oi, kaip aš mėgstu saldumynus! Per „Triumfo arkos“ finalą gavau tokio skanaus šokolado. Leidau sau pasmaližiauti, dabar teks laikytis dietos.

Tapote televizijos projekto nugalėtoja, žmonės jus pažįsta, koncertai suplanuoti. Puikus momentas, tereikia jį pagauti už uodegos ir stipriai laikyti...

Vardą tai aš gavau, bet jį pateisinti – gerokai sunkesnis darbas. Kai esi ant bangos, viskas nuo tavęs priklauso – sugebėsi ar ne ant keteros išsilaikyti.

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką