-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Linas Karalius ir Gintarė Gurevičiūtė: dabar, kai gyvename sėsliau... (papildyta liepos 1 d.)

Einant pajūriu tolyn nuo Palangos lalėjimo, ties Kunigiškiais, iš tolo akį traukia baltutėlis apvalus – lyg kosminis – statinys.
Gintarė Gurevičiūtė ir Linas Karalius
Gintarė Gurevičiūtė ir Linas Karalius / Gretos Skaraitienės nuotrauka

Permatomo kupolo viduje – jauki erdvė, jokių paplūdimio palapinėms įprastų plastikinių kėdžių, baldai – mediniai, iš lentų sukaltoje terasoje – balti sėdmaišiai, ant kurių sukritus smagu spoksoti į jūrą ar debesis. „Norėjome, kad viskas čia būtų kokybiška – aplinka, maistas, renginiai“, – aiškina naujos pakrantės užeigos šeimininkai – buvęs Seimo narys Linas Karalius (37) ir jo mylimoji Gintarė Gurevičiūtė (24).

Gintare, kodėl savo restoranėlį nutarėte įrengti prie pat jūros, kur sezonas – toks trumpas?

Pernai ir užpernai būtent šioje vietoje kaituodavome – čia jėgos aitvarų bazė. Tarp kaitavimų yra labai daug laiko, kada nepučia vėjas. Ir tas laikas paprastai šiek tiek bergždžias. Norėjosi produktyviau jį išnaudoti. Tad kavinės idėja kilo dar pernai. Bet vis pritrūkdavo laiko, entuziazmo, motyvacijos. Prieš kelis mėnesius Vietname patyriau sunkią kojos traumą (po motorolerio avarijos Gintarei buvo nutraukta dešinės kojos Achilo sausgyslė, nukirsta dalis pėdos – red. past.), tai į mūsų gyvenimą įnešė sėslumo. Todėl ir ėmėmės kavinės būtent dabar.

Kuo jūsų „Shiva Bar“ skiriasi nuo kitų paplūdimio kavinių?

Nebūsime iš tų, kurie pardavinėja tik keptą duoną ir čipsus. Pasaulyje populiaru paplūdimyje atidaryti beach lounge stiliaus bariukus, mini restoranus. Pas mus tai dar naujiena. Šiomis dienomis baigta įrengti virtuvė, tad bus ir šaltų, ir karštų patiekalų. Kadangi iš alkoholinių gėrimų pilstysime tik vyną ir alų, patiekalai derinami prie jų. Siūlysime įvairių salotų, makaronų, troškinių, sūrių – bus visko, ką mėgstu aš pati.
Daug keliavome po pasaulį, visko matėme, norime tų įspūdžių trupinius čia perteikti savaip.

Nebaisu, kad nepasiseks?

Kai nėra patirties, turi išmąstyti viską iki smulkmenų – nuo tiekėjų pasirinkimo iki prieskonių, servetėlių, šiukšlių dėžių paieškų. Bet labai įdomu. Kol kas nežiūriu į tai kaip į darbą. Man šis restoranėlis – labiau malonumas, būdas save realizuoti. Anksčiau maistu prekiaudavome festivaliuose. O čia bus kaip ilgas festivalis... Pamenu, prieš vieną elektroninės muzikos renginį „Tundra“ nežinojome, kaip seksis. Nusipirkome maisto trims dienoms, bet baigėme per tris valandas. Dabar galvoju: kiek pirkti produktų? O jei ims ir suges? Investicija juk didelė.

Tikiu šita vieta. Manau, žmones traukia ne ypatinga komercija, o tikrumas. Kai, pavyzdžiui, Italijoje užeini į nedidukę kavinutę, kur prie prekystalio stovi patys šeimininkai, o viduje – minia. Bent jau mane tokie dalykai traukia. Kavinė mažutė, jauki, tačiau matai, kad tai – tų žmonių gyvenimas. Ir mes viską darėme sau ir draugams. Dar draugų draugams.

Smagu gyventi čia, ant jūros kranto. Nuomodavomės kotedžiuką, dabar nusipirkome namelį ant ratų. Ir iškart pajutome skirtumą. Anksčiau, būdavo, jei oras nekoks, išvis iš namų neišlįsdavome. Namelyje ant ratų yra viskas, kas būtiniausia: karštas vanduo, tualetas, lova, bet ilgai jame neišbūsi, todėl neišvengiamai visą dieną leidi pliaže. Tai tarsi priverstinė sveikata. Čia atitrūksti nuo šurmulio, visos tuštybės. Vaikštai sau su maudomu – nei kokių aukštakulnių, nei gražių drabužių. Turi vieną suknelę, ir jos užtenka. Mano poreikiai nedideli. Visa šeima – brolis, tėtis – kaituoja. Nuo jų ir esu užsikrėtusi. Gaila, kad šią vasarą negaliu parodyti, ką išmokau per žiemą Vietname.

Pavydžiai žiūri į kitus, aplink skraidančius jėgos aitvarais?

Pavydžiai... Kai kiti sako, jog galėjo būti blogiau, ganėtinai blaiviai įvertinu situaciją: taip, man gana gerai baigėsi, nedrįsčiau skųstis. Tebeturiu koją ir ją netgi valdau. Tikiu, kad tikrai vaikščiosiu, tik klausimas – kada. Dalis audinių neprigijo, užtat dabar kasdien važinėju į procedūras „Palangos line“, kur medikai bando gydyti žaizdas, auginti tuos audinius.

Anksčiau nebuvome susidūrę su rimtomis problemomis, todėl net nežinojau, kur kreiptis. Klausiau aplinkinių patarimo. Kreipiausi į mikrochirurgus, bet mėnesio gydymas pas juos man nieko nepadėjo. Bandžiau ieškoti netradicinės medicinos. Paskui važinėjau po šamanų seminarus. Rezultatai buvo ne itin džiuginantys, todėl ėmiau keliauti per visus traumatologus, kurie yra kuo nors nusipelnę, rekomenduoti. Liūdniausia, kad visų nuomonės skirtingos. Sutaria dėl vieno: trauma žiauriai sudėtinga. O kaip ją gydyti? Vieni sako laikyti koją aukštai, kiti – vaikščioti, treti – kad jokiu būdu negalima kojos priminti. Faktas tas, jog reikia kažkaip žaizdą gydyti, kad būtų galima daryti operaciją, o jos reikės dar ne vienos.

Pačioje gydymosi pradžioje buvo lengviau nei dabar. Tada tikėjausi, kad tuoj tuoj viskas baigsis, o kai prabėga trys mėnesiai, imi galvoti, kad niekada nepasveiksi.

Vaikštau su lazdomis, kartais, geriau išsimankštinusi, pasilieku tik vieną, paskui šlubuodama mėginu koją priminti – tai sužinoję mano reabilitologai labai bartųsi. Atrofuojasi blauzdos raumenys – juk organizmas greitai atmeta tai, ko žmogus nenaudoja. Todėl bandau parodyti, jog ta koja man reikalinga. Labai gerai, kad nuo liūdnų minčių atitrūkstu užsiėmusi kavinės rūpesčiais.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius