Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Lošėjo“ žvaigždė Vytautas Kaniušonis: „Man vis mažiau norisi adrenalino skonio“

Vytautas Kaniušonis
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr. / Vytautas Kaniušonis
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Lošėjas yra rizikuojantis žmogus. O rizikuojame mes visi, tik kiekvienas pagal savo amplitudę: vienas metasi į bedugnę, kitam rizika – ir nuo šaligatvio bortelio nužengti. Visi mes gyvenime lošėjai...“ – svarsto aktorius, režisierius Vytautas Kaniušonis (51), įkūnijęs filmo „Lošėjas“ pagrindinį herojų ir už šį vaidmenį apdovanotas Sidabrine gerve kaip geriausias metų aktorius. Pastaruosius penkerius metus Panevėžyje gyvenantis ir mažame kameriniame teatre „Menas“ meno vadovu dirbantis Vytautas ir pats ne kartą rizikavo ir lošė – tik ne kazino, bet ir su gyvenimu.

Juostą filmavote prieš gerus dvejus metus, bet tik dabar ji pristatyta plačiajai kino mėgėjų publikai. Turėtumėte jau būti pamiršęs, kaip viskas buvo...

Tiesa, filmuoti baigėme prieš dvejus metus, liepos vidury. Bet paskui su filmu daug važinėjome po įvairius kino festivalius, buvau gal septyniuose. Taigi nori nenori pamiršti negali.

Vaidinate prasilošusį ir, ko gero, gyvenimo prasmės nerandantį greitosios pagalbos darbuotoją, kuris galiausiai pats susileidžia vaistų ir miršta. Naiviai įsivaizduoju, kad tai ir buvo paskutinė jūsų suvaidinta scena?

Paskutinė nufilmuota scena buvo povandeninė, kai gelbėju skęstančią kolegę Ievą – aktorės Oonos Mekas heroję. Įdomiausia, kad gaisro uoste ir mūsų greitosios atvažiavimo scenas iš tiesų filmavome Klaipėdoje. Bet filmuoti po vandeniu toje vietoje būtų buvę neįmanoma, todėl ieškojo švaresnio vandens. Pasirinkti Trakai, Galvės ežeras: veiksmas vyksta naktį, buvo privežta fejerverkų, paleista daug dūmų aplinkui, tolumoje ant valtelių pastatyti mirksintys žibintai, kad susidarytų uosto įspūdis...

Prisimenu, buvo taip šalta, kad negelbėjo net hidrokostiumai, kuriuos vilkėjome vandeny. Teko į vidų pilti šiltą vandenį, bet panėrus jis kaipmat ataušdavo ir vėl lipdavome į krantą įsipilti karšto... Sekinanti paskutinė scena buvo. Oonos kritimas į vandenį nuo laivo krašto ir mano šuolis paskui ją – buvo dublerių darbas, nufilmuotas Klaipėdoje, o visi stambūs kadrai, kai blaškomės po vandeniu, kai aš trenkiu Oonos herojei, kad nenutemptų manęs kartu į dugną, – mūsų darbas Trakų ežere.

Ne veltui sako, kad kinas – truputį melas.

Visiškas melas! Jis gal net didesnė iliuzija už tą, kurią kuria teatras.

„Garsų pasaulio įrašai“ nuotr./Oona Mekas ir Vytautas Kaniušonis
„Garsų pasaulio įrašai“ nuotr./Oona Mekas ir Vytautas Kaniušonis

Jums, teatro žmogui, kinas buvo kažkas ypatingo?

Ne, nes mano prisilietimas prie kino įvyko dar studijų metais: mūsų kursas kaip tik buvo įsikūręs Kino studijos patalpose, todėl nuolat trynėmės kino paviljonuose, mielai dalyvavome masuotėse.

Aš nenorėjau ir neplanavau būti aktoriumi, bet tapau. Atsitiktinumas? Ko gero, ne.

Ypač jaunus studentus kinas užburia taip lengvai ir smarkiai, kad mažai kam paskui teatre kankintis norisi...

Manęs neužbūrė. Taip, teatre daugiau juodo darbo, bet ten procesas – pastovesnis, gal net prasmingesnis, gilesnis. O kine nepasakyčiau, kad labai daug kas priklauso nuo aktoriaus. Yra daugybė kitų komponentų, kurie tą akimirką veikia: kamera, apšvietimas, garsas, fokusas, pati aplinka, kine net daiktai tikresni negu teatre.

Be to, kine mažiau laiko įsijausti į vaidmenį ir išraiškos priemonių jį atskleisti mažiau. Čia esi labiau suvaržytas, nes jau iš anksto sudėlioti kadrai, jų seka, dar prieš filmavimus numatytas kadro stambumas: jeigu taip sugalvota, nuo sofos tu jau nepasikelsi; jeigu fokusas tam tikrame taške nustatytas, galvos per daug nepajudinsi... Teatre yra kitokia energetika, nes gali ilgiau bandyti, ieškoti sprendimo su režisieriumi, scenos partneriais, gali suklysti, paskui pasitaisyti, viename spektaklyje – pasitikrinti, kitą vakarą – pabadyti ką nors naujo.

Teatras iškenčia visus žmogaus netobulumus. Čia – laisvės diapazonas daug didesnis. O kine kiekviena akimirka, smulkmena užfiksuojama, tenka perfilmuoti, daug dublių daryti. Kol iš esmės ne tu pasitenkinsi, o režisieriui arba operatoriui patiks rezultatas... Arba kol visi nuleis rankas ir pasakys: „Baigiam. Parinksime geriausią kadrą iš to, kas išėjo...“

Režisieriumi tapote būtent todėl, kad pats spręstumėte, kaip turi vaidinti aktorius? Juo labiau kad Panevėžio teatre „Menas“ jūs – ir aktorius, ir režisierius, ir teatro meno vadovas. Kuri veikla dabar jau viršija?

Ko gero, režisūrinis darbas viršija visus kitus. Ar aš sąmoningai to siekiu? Ne, nes manau, kad žmogaus gyvenime vyksta procesai, kurių jis nevaldo. Gyvenimas pats „įstato“ mus į tam tikras situacijas, suveda su tam tikrais žmonėmis. Galime tai vadinti atsitiktinumais, nors aš manau, kad tai yra tam tikri dėsningumai. Pavyzdžiui, aš juk nenorėjau ir neplanavau būti aktoriumi, bet tapau. Atsitiktinumas? Ko gero, ne.

Beje, primas faktas, kuris užkliuvo jūsų biografijoje, – esate gimęs Murmanske. Atsitiktinumas?

Čia jau tėvų reikalai: mama – lietuvė, tėtis – lenkas, abu iš gretimų kaimų Švenčionių rajone. Tėvas širdies gilumoje, matyt, buvo romantikas, netgi savotiškas nepritapėlis: jį traukė nuotykiai, tolimi kraštai, neišbandytos erdvės... Gal atsitiktinumas, o gal likimas, kad, paimtas į armiją, dėl nedidelio ūgio jis buvo paskirtas tarnauti į povandenį laivą Murmanske.

Mano motina – drąsi, užsispyrusi moteris, nuvažiavo manęs gimdyti tenai, šalia vyro. Bet Murmanske man teko augti gal tik kokius tris mėnesius ar pusę metų. Grįžome į Lietuvą. Aš būdavau tai pas vienus, tai pas kitus senelius, kol tėvai pagaliau įsikūrė Salininkuose prie Vilniaus ir pasiėmė mane.

Filmo kūrėjų nuotr./Filmo „Lošėjas“ plakatas
Filmo kūrėjų nuotr./Filmo „Lošėjas“ plakatas

Sakote, aktoriumi būti nenorėjote. O kokį savo gyvenimą planavote?

Mama labai norėjo, kad būčiau išsilavinęs žmogus, kad aukštąjį mokslą baigčiau. Svarbiausia, kad nenuklysčiau blogais keliais, nes tokių galimybių buvo su kaupu: buvau sunkiai tramdomas vaikas, nuolat lyginamas su tėvu ir negeru jo polinkiu į romantizmą. Be to, ir aplinka, kurioje augau, buvo tikrai kriminalinė, ne vienas mano klasės draugas anksčiau ar vėliau sėdo į kalėjimą, jau ir mirusių nemažai... Todėl mano energiją mama bandė kur nors nukreipti: buvau ir šokėjas, ir gimnastas, ir septynerius metus žaidžiau futbolą, lankiau irklavimą ir boksą.

Tiesa, mokiausi aš nelabai noriai. Kol kartą, atrodo, septintoje klasėje mus nuvežė į kažkokį kaimą, kaip tais laikais buvo įprasta, vasaros praktikos atlikti – reikėjo eiti paskui traktorių, lauke rinkti akmenis ir krauti į priekabą. Karštis, dulkės, nuo ryto iki vakaro paskui traktorių... Ta patirtis ir galima ateitis, jeigu nesimokysiu, taip mane pašiurpino, kad nusprendžiau: geriau jau aš mokysiuosi. Ir nuo aštuntos klasės tapau pirmūnu.

Po mokyklos planavau studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, nes šito dalyko mokytojas man buvo autoritetas, jis mane skatino rašyti, aš kūriau ir eilėraščius, ir prozą. Bet laikydamas stojamuosius susikirtau per vokiečių kalbos egzaminą – mane pagavo su špargalke ir liepė bandyti kitais metais. Jau buvo liepos vidurys, visur kitur stojamieji pasibaigę. Bet vienas mano draugas, kuris svajojo tapti aktoriumi, sužinojo, kad režisierius Jonas Vaitkus rengia papildomą atranką į savo kursą, ir mes abu nuėjome į stojamuosius. Pabandžiau ir mane priėmė.

Aktoriniame iškart save atradote?

Oi, ne... Rašydamas tu gyveni gan intensyvų vaizduotės gyvenimą, viską kaupi savyje ir nesistengi to išreikšti fiziškai – nei kūnu, nei judesiu, nei balsu... Todėl aktoriniame tai daryti man buvo ypač sunku. Vyko toks „monologas dėžėje“ – viduje daug ką išgyveni, tačiau žmogus, kuris tave stebi, net nesupranta, kas vyksta.

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Vytautas Kaniušonis su artimaisiais
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Vytautas Kaniušonis su artimaisiais

Neradau aš savęs aktoriniame. Pasimokiau dvejus metus ir išėjau. Paskui metus nieko neveikiau, galiausiai išvažiavau į Klaipėdą, įstojau į režisūros studijas: matyt, kažkokia teatro sėkla vis dėlto buvo pasėta. Baigęs studijas 1986-aisiais išvažiavau į Mažeikius, kur tuo metu buvo statomi Naftininkų kultūros rūmai – naujausi, moderniausi, gražiausi, su gera technika ir aparatūra. Dirbau ten kelerius metus, kol visiškai atsitiktinai gatvėje susitikau savo kurso draugus ir Joną Vaitkų.

„Ką veiki? Aš renku naują kursą. Gal nori grįžti?“ – paklausė jis. Atsitiktinumas? Vėlgi ne. Tiesiog kiekviename gyvenimo laikotarpyje tu sutinki tam tikrą Mokytoją. Supratau, kad pats geriausias mano Mokytojas buvo Jonas Vaitkus – vienas iš nedaugelio žmonių, kurie labai nuoširdžiai, atsidavę, rimtai žiūri į savo profesiją, pasaulį, žmogų, kurie taip aistringai ieško gyvenimo prasmės ir gyvenimo paslapties.

Man atrodė svarbu būti šalia Mokytojo, nes tuo metu jaučiausi pasimetęs, kankino klausimai ir nežinojimas, kur ieškoti atsakymų: atrodo, iššauna vidury nakties, puoli vartyti knygų ar filmo žiūrėti, tarsi kokia nors mintis, viena frazė ar aforizmas tau staiga parodys kelią... Vaitkus man tuo metu buvo lyg kelrodis. Todėl mečiau darbą, palikau butą Mažeikiuose ir grįžau studijuoti į Vilnių. Iš antro karto aktorinį baigiau.

Man buvo lengva neturėti nieko, – visi nešiojo džinsus, o aš jų neturėjau, bet man ir netrūko.

O kokie ieškojimai jus nuvedė į Švediją?

Aš visada buvau linkęs užduoti sau klausimus ir ieškoti atsakymų. Pirmiausia ieškojau religijoje: ėjau Bažnyčios pramintu taku, tapau tikintis, vaikščiojau į pamaldas ir išpažinties. Paskui ėmiausi rytiečių praktikų. Daug ką esu išbandęs: ir vegetarizmą, ir apsivalymus...

Natūralu, kad tie ieškojimai mane šiek tiek atitraukė nuo teatro. Buvo laikotarpis, kai iškilo aštrus ir skausmingas klausimas: „Ką rinktis gyvenime? Nejaugi šita klounada, kuri vadinama teatru, yra pagrindinis tikslas?“ Išėjau iš teatro ir išvažiavau į Švediją. Įkūriau individualią įmonę ir didmena prekiavau daiktais iš Lietuvos. Matyt, stengiausi ir sau, ir kitiems įrodyti, kad galiu išgyventi be teatro, kad galiu užsidirbti ir prasimaitinti pats. Nes gana ilgą laiką, kai studijavau, paskui ir dirbdamas teatre buvau išlaikomas tėvų.

O aplinkui visi tik veža, tik dirba, uždirba, verslai ir turgai bujoja, tik tu vienas, atrodo, vegetuoji: toks beviltiškumo pojūtis apima, kai teatre gauni šešiasdešimt rublių algos ir jos užtenka dviem dienoms... Tiesa, ir gyvenant Švedijoje buvo keletas prisilietimų prie teatro: šiek tiek padėjau kaip režisierius, buvo ir Vaitkus atvažiavęs į Stokholmą statyti spektaklio, pakvietė mane vaidinti. Bet iš esmės stengiausi nutraukti visus ryšius su menu.

Kino platintojų nuotr./Oona Mekas ir Vytautas Kaniušonis filme „Lošėjas“
Kino platintojų nuotr./Oona Mekas ir Vytautas Kaniušonis filme „Lošėjas“

Nesupykite, kad pasakysiu moteriškai: su tokiu amžinai savęs ieškančiu žmogumi įdomu kalbėtis, bet gyventi – be galo sunku. Kaip šeima išgyvena jūsų ieškojimus?

Mano šeima prašė apie juos nekalbėti. Mano aplinkiniai nenori viešumos, kuri staiga pradėjo visur lydėti mane. Aš ir pats suvokiu, kad bet koks neatsargus ar net neapgalvotas mano žodis jiems atsiliepia skausmingai.

Žiūrėdamas jau sumontuotą filmą stebėjau, kur pataikiau, kur ne. Smarkiai gal ir neprašoviau, bet vidutiniškas toks, sakyčiau, mano darbas išėjo.

O dėl to – sunku su manimi ar ne... Vienam gal sunku, bet, žiūrėk, kitam – visai lengva. Aš save tokį gavau, su tuo ir dirbu.

O kas 2003-iaisiais, po beveik dvylikos metų, jus parvijo iš Švedijos į Lietuvą? Tas atsitiktinumas irgi turi turėti vardą...

...Jonas Vaitkus (juokiasi). Vėlgi atsitiktinai po daugelio metų susitikome Stokholme... Kai 1992 metais išvažiavau iš Lietuvos, dar kartais grįžęs užeidavau į teatrą pažiūrėti, kaip jiems sekasi. Bet buvęs gyvenimas visai netraukė. Ir ne dėl to, kad Švedijoje būčiau tapęs turtuoliu ar kad materialus pasaulis man būtų užgožęs visus kitus tikslus. Atvirkščiai: aš užaugau ant tokios dirvos, kad man buvo lengva neturėti nieko, – visi nešiojo džinsus, o aš jų neturėjau, bet man ir netrūko. Aš ir dabar neturiu didžiulių materialių norų, man užtenka, kad būtų patenkinti minimalūs poreikiai.

Ilgainiui apskritai vis rečiau ir rečiau grįždavau į Lietuvą, bet pamažu ėmė krebždėti kažkoks diskomforto jausmas. Saugi socialinė aplinka, ramus miestas, gana lengvas gyvenimo būdas – lyg ir viskas gerai. Todėl ilgą laiką ramini save iliuzijomis, kad prisitaikysi, pasikeisi arba jie pasikeis, ir visi mes tapsime artimesniais žmonėmis. Bet metams bėgant iliuzijos vis labiau slopo: jiems nesvarbu tai, kas svarbu man.

Prasidėjo ir tėvynės elgesys, apie kurį anksčiau galvojau su ironiška šypsena. O tada netyčia sutikau Vaitkų, jis kaip tik rinko režisierių magistrantų kursą: „Ateik. Aš vis dar tikiuosi, kad iš tavęs išeis žmogus.“ Kadangi ir pats jau porą metų kankinausi su ta mintimi, net ėjau pas burtininkes ir visos kaip viena sakė, kad turiu grįžti į Lietuvą, Vaitkaus žodžiai tapo aiškia priežastimi taip ir padaryti.

Taigi teatras yra prasmė, kurios taip ieškojote?

Ne, bet suvokiau, kad tai – būdas, per kurį galima ieškoti tos prasmės. Teatras, menas, kūryba – širma, už kurios yra kažkas daugiau... Grįžęs studijavau, kelerius metus vaidinau Nacionaliniame dramos teatre. Savo magistrinį spektaklį stačiau Panevėžyje, todėl po kelerių metų mane pakvietė tapti teatro „Menas“ meno vadovu.

O kur menininko ambicijos dirbti tik sostinėje arba užsienyje?..

Aš neturiu tokių ambicijų. Man rūpi mirties, egzistencijos trapumo, prasmės klausimai. O koks skirtumas – sostinėje ar provincijoje tu dirbi, kine atlieki pagrindinį ar antraplanį vaidmenį? Po Stokholmo Vilnius – tik mažas miestelis. Kai 1992 metais išvažiavau iš Lietuvos, automobilių gatvėse buvo vienetai... – taigi viskas yra labai sąlygiška.

Kodėl sutikote filmuotis tokiame, galima sakyti, skandalingame filme „Lošėjas“?

Tiesiog buvo įdomu. Buvo noras pasitikrinti: kaip tik dėsčiau aktorinį Muzikos ir teatro akademijoje ir sau pačiam norėjosi atsakyti į daug klausimų: kas yra vaidyba, kuo skiriasi kinas nuo teatro... Kine aktorius nėra vien įrankis, bet vis tiek jis pirmiausia turi atskleisti režisieriaus mintį. Aktoriui svarbiausia – pataikyti, gerai sulošti... Žiūrėdamas jau sumontuotą filmą stebėjau, kur pataikiau, kur ne. Smarkiai gal ir neprašoviau, bet man pačiam pritrūko gyvybinės energijos, žmogiškumo kažkokio. Vidutiniškas toks, sakyčiau, mano darbas išėjo.

Dėl šito vaidmens gana daug turėjote padaryti: numesti svorio, užsiauginti barzdą...

Mane pabandė, pažiūrėjo, ar tinku. Taip, kaip atrodžiau per atranką, lyg ir tiko, lyg ir nelabai... Filmo režisierius Ignas Jonynas nereikalavo sulieknėti, tiesiog garsiai vis dalijosi mintimis apie mano herojų: „Jeigu žmogus nervingas, neramus, jis nebus storas... Jeigu jo darbas ir gyvenimas pagrįsti rizika, jį turi kažkas valgyti, graužti iš vidaus... Jeigu jis dega kažkuo kitu, tada vargu ar kreipia dėmesį į tai, kaip atrodo: vadinasi, jis gali būti kiek nevalyvas, apšepęs...“

Aukotis ar ko nors per prievartą daryti man tikrai neteko: barzda užaugo pati ir net per ilga, teko apkirpti, kad žiūrovui nebūtų atstūmimo reakcijos. Ir dvidešimt kilogramų per mėnesį numečiau be didelio vargo. Jie buvo priaugę dėl vegetariško maisto, nes riešutai ir panašūs produktai gana kaloringi. Bet aš esu turėjęs nemažai svorio metimo patirties: kai dar gilinausi į Rytų filosofijas, gana dažnai važiuodavau į mišką ir sėdėdavau po septynias, aštuonias ar dešimt dienų. Badaudavau, gerdavau tik vandenį, kad išsivalyčiau. Tada tokiu būdu ieškojau nušvitimo. O dabar tiesiog pabadavau, pasportavau ir kilogramai išnyko.

„Garsų pasaulio įrašai“ nuotr./Vytautas Kaniušonis
„Garsų pasaulio įrašai“ nuotr./Vytautas Kaniušonis

Kita vertus, turbūt filmas į mano gyvenimą grąžino ir ne tokį jau naudingą dalyką – buvau metęs rūkyti, o filmuojantis teko prisidegti cigaretę. Gal ir ne dėl to, bet praėjus dar pusmečiui vėl kažkaip ėmiau rūkyti.

O jūs pats gyvenime esate lošėjas? Turiu galvoje, ne lošėjas iš pinigų, o gyvenimo lošėjas?

Jeigu vertinsime lošimą kaip riziką, savo laiku adrenalinas mane tikrai valdė: buvau didelis avantiūristas, amžinas rizikuotojas. Bet dabar man vis mažiau norisi jausti adrenalino skonį burnoje. Matyt, pasenau.

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką