„Mmm, kaip gera būtų dabar tyliai numirti, kol nieko neturiu, nieko nepaliksiu. Mano laikrodžiai visai lėtai vis tik tik tik tik tik tiksi...“ – kadaise tokius žodžius į dainą „Aš miręs“ įdėjo M.Mikutavičius. Panaši melancholiška nuotaika dainų autorių apėmusi ir šį pavasarį: apie artėjantį gimtadienį negalvojantis M.Mikutavičius pokalbio metu prisipažino, kad jam reikšmės turi sveikata, o metų skaičius nieko nereiškia.
Prieš porą metų interviu esate sakęs, kad manote, jog jūsų laikas jau praėjo. Tačiau bent kol kas į tai nepanašu – jūsų dainos skamba radijo eteryje, jūsų pilna televizijoje...
Aš nežinau, gal žmonėms patinka senukai? Jokio fenomeno čia nėra, juk aš ne vienintelis, kurį klauso žmonės, nesu toks, kurį transliuotų visos radijo stotys. Šalia manęs – dar dešimt tūkstančių žmonių, televizijoje aš taip pat esu ne vienas. Aš esu tiesiog vienas iš žmonių, kurie dirba matomą darbą, užsiima matoma veikla.
Galbūt pats pastebėjote, kaip bėgant laikui keičiasi jūsų kūryba? Galbūt tampa gilesnė, nuoširdesnė, o gal joje daugiau melancholijos?
Nepasakyčiau, kad tai priklauso nuo amžiaus. Man visą laiką buvo būdinga tiek kvailioti, tiek liūdėti, todėl manau, kad aš nelabai pasikeičiau – nesijaučiu nugrimzdęs į melancholiją ar tapęs protingesniu. Nė trupučio.
Choreografas Jurijus Smoriginas neseniai apie jus atsiliepė, kad jūs, kaip ir jis – kompleksuotas ir drovus žmogus. Ką manote apie šį Jurijaus pasisakymą?
Aš nežinau. Man atrodo, kad apie žmones yra sudėtinga teigti, kad jie yra vienokie ar kitokie. Man atrodo, kad žmonės susideda iš daugiau dalelyčių, negu mes galime pasakyti. Taip, aš kartais būnu drovus tam tikrose situacijose, tačiau manau, kad atsiras tokių žmonių, kurie mano, jog aš esu įžulokas, chamavotas ir gan arogantiškas. Viskas priklauso nuo situacijų. Kaip ir kiekvienas žmogus, aš turiu tam tikrų kompleksų ir kartais esu labai menkutis.
Ar scenoje ir gyvenime matomos skirtingos jūsų pusės?
Taip, jos skiriasi, nes scenoje aš turiu tam tikrą rolę, scenoje aš negaliu visiškai būti savimi. Žmogus labiausiai yra savimi tada, kai miega. Arba kai guli priešais teliką. Visais tais atvejais jis yra šiek tiek melagis ir veidmainis.
Su kokiomis nuotaikomis pasitinkate šį pavasarį?
Su geromis – kiekvienas pavasaris yra geras.
Kaip jaučiatės prieš įžengdamas į penktą dešimtį?
Abejingai. Man turi reikšmės sveikata, o skaičius man nieko nereiškia. Man tai eilinė diena, aš turiu ir įdomesnių rūpesčių, nei mąstyti apie savo gimtadienį.
Ko norėtumėte sau palinkėti 40-ojo gimtadienio proga?
Lengvai numirti.
Numirti?
Taip, juk visiems kada nors teks.
Tačiau ar neturite dar nespėtų įgyvendinti svajonių, neįgyvendintų idėjų?..
Aš niekada nesvajojau. Aš neturiu svajonių. Aš visada tiesiog pasikliaudavau tuo, ką man duoda gyvenimas, užuot bandęs įrodyti, kad gyvenimas man turi duoti daugiau.
