– Kaip šovė mintis leistis į tokią tolimą kelionę?
– Į Nepalą vykau dėl asmeninių priežasčių, tiesiog turėjau tam tikrų tikslų. Vieniems svarbiau nusipirkti televizorių per visą sieną, o kitiems už tuos pinigėlius pamatyti pasaulį...
– Pastūmėjo pabodusi kasdienybė ar dvasiniai ieškojimai?..
– Jokio nušvitimo ten neieškojau. Į bet kokią religiją žiūriu smalsiai, bet abejoju, ar mane gali kas nors pakeisti. Nors ten mačiau daug gerų, gražių dalykų, kurie paliko šviesų įspūdį.
– ?..
– Vienoje šventykloje stebėjau, kaip meldžiasi vienuoliai, kaip kalba mantras. Toks stebėtojas buvau ne vienas. Gražus vaizdelis: basi turistai (su batais neįleidžiama), susėdę ant grindinio, ir mirtina tyla. Beje, į kai kurias šventyklas turistams ar kito tikėjimo žmonėms apskritai draudžiama įeiti.
Po maldų vienuolis visiems į vienkarčius puodelius įpila kakavos. Kai matai įvairiausių tautybių ir tikėjimų žmones, bendraujančius tarpusavyje, apima toks geras nenusakomas bendrumo pojūtis...
– Kokį įspūdį padarė Nepalas?
– Iš pradžių trikdė chaosas, bet po kelių dienų net jame įžvelgiau tam tikrą tvarką, taisykles, pagal kurias gyvena vietos gyventojai. Daug kontrastų: arba didžiulė prabanga, arba begalinis skurdas. Susidarė įspūdis, kad nepaliečiai krizės nejaučia, nes ten ji amžina.
– Ką turite omenyje sakydamas „chaosas“?
– Jis prasideda jų virtuvėje ir baigiasi gatvėse, kur visi važinėja, kaip kas nori. Per visą kelionę mačiau gal tik kelis šviesoforus, bet visi susikalba pypsėdami. Įdomiausia, jog eismas ten vyksta kaire kelio puse, o daugelio automobilių, kurie panašesni į senas geldas, vairas yra dešinėje. Vienu metu net šovė mintis, kad vairas turėtų būtų per vidurį (juokiasi). Nors eismas intensyvus, ypač daug motorolerių, avarijų labai mažai. Gal todėl, kad visi juda lėtai, niekur neskubėdami.
Teko stebėti ir laidotuvių ceremoniją. Keturias valandas deginamas mirusysis, paskui jo pelenai suberiami į upę, kurioje čia pat maudosi vaikai...
– Skrandis nepatyrė sunkių išbandymų?
– Rizikavau tik pirmąsias dvi dienas, kol susiorientavau, kas ir kur. Supratau, kad valgyti gatvėje ruošiamą maistą, kas įprasta vietiniams, nepratusiam keliauninkui tolygu savižudybei. Pavyzdžiui, pirkdamas grybų sriubą, įsivaizdavau plaukiojančius baravykus. O man įpylė kažkokios žalios spalvos tyrės, kurioje net grybų kvapo nebuvo. Paskui įsigudrinau maitintis turistams skirtose vietose, kur valgis normalesnis. Skaičiuojant mūsų pinigais, papietauti galima už 20–30 litų, o gatvėje – ir už dolerį.
– Pasirinkote šalį, į kurią turistams vykti nerekomenduojama...
– Nepale nėra taip nesaugu, kaip kalbama. Per visas dešimt dienų neteko pakliūti į jokias riaušes, neramumus. Gatvėse patruliuoja ginkluoti viešosios tvarkos sergėtojai. Nors... vienas vietos gyventojas man nurodė keletą vietų, pro kurias vakare geriau nevažiuoti.
Dar į akis krito tai, kad gatvėse niekas nerakina motorolerių. Bet neišsiaiškinau, ar ten vagių nėra, ar taikomos griežtos bausmės. Beje, azartiniai žaidimai vietos gyventojams oficialiai leidžiami tik per šventes. Kaip tik pataikiau per religinę vieno iš jų tūkstančio dievų šventę, kuri truko keturias dienas. Turėjau galimybę stebėti gatvėse kauliukais ir kortomis lošiančius vyrus.
– Ką patartumėte tiems, kurie norėtų keliauti į Nepalą?
– Skrydis kainuoja apie tris tūkstančius litų, nors galima rasti ir pigesnių. Pragyvenimas nebrangus, kainos panašios kaip Lietuvoje. Tačiau didelio komforto, prie kurio esame įpratę, ten nesitikėkite. Tiesa, Katmandu yra keletas prabangesnių viešbučių, bet pigiausiai nakvynė kainuoja svečių namuose. Tokiu atveju turite susitaikyti su šmirinėjančiomis žiurkėmis. Viešbučiuose dažnai dingsta elektra, iš čiaupo bėga rudas vanduo, į surūdijusią vonią net lipti nesinori. O nuo iš paskos sekiojančių vaikų galima užsikrėsti utėlėmis. Užtat ten fantastiško grožio kalnai ir gyvena draugiški žmonės... Tokia Nepalo realybė.
– Ar ten žmonės ne tokie įkyrūs kaip, tarkim, Egipte?
– Kaimuose, kalnuose žmonės žiūri į tave kaip į keliautoją, su kuriuo įdomu pasikalbėti. Miestuose esi paženklintas turisto etikete. Esi baltasis, vadinasi, turi pinigų. Todėl prekeiviai, ypač vaikai, siūlo pirkti įvairių rankdarbių, niekučių. Daugelis gyvena labai skurdžiai, jiems tai vienintelis būdas išmaitinti šeimą. Uždarbiautojų netrūksta ir prie šventyklų: sėdi šventasis, rūko „žolę“, medituoja, meldžiasi, o kai nufotografuoji, paprašo sumokėti. Tačiau neagresyviai, draugiškai.
Pasirodo, ne tik mums, turistams, jie įdomūs. Mes irgi ne mažiau keliame susidomėjimą. Kartą manęs moksleivių grupė paprašė kartu nusifotografuoti. Juokais paprašiau dolerio. Visi susižvalgė, o viena mergaitė į delną įbėrė smulkių monetų.
– Sakoma, kelionės keičia žmones...
– Čakros neatsivėrė, bet supratau, kad gyventi galima visur. Net ten, kur toks didelis skurdas. Nors aš ten likti nenorėčiau. Teko kalbėtis su vietos gyventojais. Štai vieno svajonė – išvažiuoti į Japoniją, dirbti taksistu ir išlaikyti savo gausią šeimą. Vieni ieško perspektyvų, o kiti, ypač kaimuose, gyvena sau ramiai ir laimingai: gano ožkas kalnuose, dirba laukuose.
Grįžęs iš Nepalo suvokiau, jog Lietuvoje nėra jau taip blogai, kaip daugelis mano. Nors aš niekada ir nemaniau, jog gerai ten, kur manęs nėra. Gerai J.Erlickas yra pasakęs, jog sunkiausi gyvenime yra pirmieji keturiasdešimt metų, o paskui... viskas daug paprasčiau.
– Kaip spėjote ir po Nepalą pakeliauti, ir teisėjauti TV projekte „Lietuvos talentai“?
– Pirmosios laidos buvo nufilmuotos iš anksto, o kitos – jau tiesioginės. Tad problemų nekilo. Eidamas į šį projektą, net nenutuokiau, kad Lietuvoje yra tiek talentingų žmonių. Gal todėl, kad televizija, žiniasklaida bruka vieną, lėkštąją gyvenimo pusę, kurioje dominuoja skandalai, gėjai, kas kam gerklę perkando ar krūtis pasididino.
Ir kai pamatai scenoje prieš akis vaikinuką, grojantį akordeonu taip, kad širdis suvirpa, arba dainuojančią merginą tokiu dievišku balsu, kad norėtum jį girdėti per savo laidotuves, sielai keliaujant Anapus, susimąstai: „Gal ne viskas dar prarasta. Kiek mes daug gražių dalykų kuriame. Nesame tokie tušti ir paviršutiniški. Gal neturime Michaelo Jacksono, bet turime kitų perliukų.“
Po pirmosios laidos, pamenu, man draugas parašė žinutę: „Dievaži, nėra Lietuvoje jau taip prastai, kaip maniau.“ Ir tai tiesa.
– Ar teisėjaudamas visada buvote objektyvus?
– Vertinimo amplitudė labai skirtinga, nes kai matai vietinės reikšmės savamokslį talenčiuką, žiūri atlaidžiau, ne taip reikliai. O iš būsimo profesionalo, kuris groja ar šoka ne vienus metus, be abejo, ir reikalauji kaip iš profesionalo.
– Jūs irgi esate vienas iš Lietuvos talentų: kuriate ir atliekate dainas, vaidinate spektakliuose bei miuzikluose, vedate TV laidas, dirbate žurnalistu...
– Jei tave rodo per televiziją, dar nereiškia, kad esi ką nors ypatinga padaręs ar pasiekęs. Ir nėra čia kuo puikuotis. Tiesiog, jei dirbu, stengiuosi atsiduoti visas. Tada svarbiausias tampa tik geras darbo rezultatas. Tai, ką darau, ne dėl populiarumo, kuris kartais lenda pro gerklę. Prabangus gyvenimas irgi nėra mano tikslas. Aišku, ir aš klystu, bet tobuli yra tik dievai. Tačiau nesu snobas, kuris į vakarėlius eina vien tam, kad parodytų save, pasipuikuotų nauju prabangiu automobiliu ar seksualia mergina pašonėje.
– Manote, ne pinigai neša laimę?..
– Žmonėms būdinga siekti grožio, prabangos, patogaus gyvenimo, bet aš stengiuosi tai daryti saikingai. Pastebėjau, kad man gražiausi yra paprasti žmonės, gal net nieko ypatinga ir nepasiekę. Bet nuoširdūs, turintys savo gyvenimo filosofiją. Kaip ir tie žmonės, kuriuos sutikau keliaudamas po Sibirą ar Nepalą, – iš jų veidų sklinda vidinė ramybė. Sunku pasakyti, kur slypi tikroji laimė, kas ją suteikia...
