Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Marius Stankevičius. Nematomos futbolo etiketės

Marius Stankevičius
Butauto Barausko nuotr. / Marius Stankevičius
Šaltinis: „Laima“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Mados tendencijas futbolininkai šiandien diktuoja įtakingiau nei glamūriniai žurnalai. Pastarieji du dešimtmečiai, kai Davidas Beckhamas spindėjo labiau ne kaip sportininkas, o kaip mados ikona, paliko gilių pėdsakų. Ypač jau ir taip grožį puoselėjantiems italams. Marius Stankevičius, vienas talentingiausių atletų mūsų šalies futbolo istorijoje, dešimt metų žaidžia Italijoje ir iš arti mato, kaip mados pasaulis veržiasi į aikštelę…

Prieš dešimt metų Panevėžio „Ekrane“ žaidusiam Mariui Stankevičiui turbūt nė nesisapnavo, kad gyvenimas Italijoje suformuos naują požiūrį: šiandien žiūrovams negana gėrėtis gerai žaidžiančiu futbolininku – jie nori matyti stilingą dendį: ir aikštelėje, ir už jos ribų. Kai bręsdamas paauglys Marius Panevėžyje išeidavo į kiemą spardyti kamuolio ir vėliau, kai jau rimtai ėmėsi šios sporto šakos, labiausiai jam rūpėjo tik žaidimas – domėtis pačiu futbolu, kaip reiškiniu, jo sukurtomis žvaigždėmis vaikinui ir į galvą nešaudavo. Netgi draugai iš jo pasišaipydavo, kaip jis gali nežinoti vienos ar kitos pasaulio garsenybės. Pažinti jas ir pripažinti, stebėti ir pastebėti, kaip jos rengiasi, kaip elgiasi (ir ne tik aikštelėje), lietuvį paakino pirmasis susitikimas su Italija, kai buvo pakviestas į Breša „Calcio“.

„Stilingai atrodyti man nėra svetima iš prigimties, tačiau gyvendamas Lietuvoje geresnių batelių ar kokybiškesnės ir madingesnės aprangos poreikis ėjo iš noro turėti tai, kas sunkiai įgyjama, o ne iš įpročio. Tėvai tikrai neišgalėjo nupirkti to, kuo savo sportuojančias atžalas paprastai aprūpina italai ar prancūzai. Taigi, atvykus į Breša, mano gyvenimas pasisuko šimtu aštuoniasdešimt laipsnių kampu. Atskridau visiškai vienas ir su tuo turėjau apsiprasti, nes iki tol vienas nebuvau keliavęs: vykdavau arba su komandos draugais, arba su treneriais. Bet ši aplinkybė išėjo tik į gera – greičiau persilaužiau, greičiau išmokau italų kalbą, persiėmiau jų mąstymu.

Esu pagavus stebėtojas, tad pakako pusmečio, kad perprasčiau komandos draugų bendravimo subtilumus ir pats nebesijausčiau esąs iš „trečiojo pasaulio“ šalies. Tačiau iki šiol, stovėdamas prie veidrodžio, turiu gerokai pasukti galvą, kaip rengsiuosi, nes Italijoje išeiti į gatvę bet kaip, nesuderinus bendro įvaizdžio, o ypač spalvų (ir dar sportininkui!) – neatleistina. Komandos draugai, regis, tik ir ieško progos, kad bičiuliškai patrauktų per dantį. Taigi jei prie spintos sutrinku ir nebežinau, kokius drabužius rinktis, visada konsultuojuosi su žmona Asta: ji į Breša atvyko kiek vėliau, jau man įsikūrus (dabar gyvename Genujoje ir auginame du sūnus), ir taip pat gerai pagavo italų psichologijos ypatumus, jaučia, kas tinka ir kas ne.“

Plačiau skaitykite naujausiame žurnalo „Laima“ numeryje
 

„Laima“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką