Keletas faktų
Gimė 1973 m. gegužės 23 d. Vilniuje.
Mokslai: Vilniaus universitete baigė žurnalistiką.
Veikla: veda renginius, prodiusuoja TV laidas, yra futbolo klubo „Prelegentai“ narys. Išleido knygą, dokumentinę kelionių apybraižą „Šilko kelias, arba 10 000 kilometrų su „Pagieža“.
Šeima: išsiskyręs. Turi dukrą Martyną.
Kodėl pasirinkote Kiniją ir taip keistai pavadinote kelionę?
Ši nauja kelionė – lyg dar vienas mūsų žvilgsnis į kitokius kraštus vėl sugrįžtant į Aziją. Kinija įdomi. Sena. Su labai keistomis taisyklėmis.
„Pagaminta Kinijoje“ labai tinkamas pavadinimas projektui. Tiesiogine žodžių prasme. Plius sveika dozė saviironijos, kurią kelia ant nebrangių prekių esantys užrašai „Made in China“.
Ar tai bus kelionės „Šilko keliu“ tęsinys?
Tai nebus tiesioginis „Šilko kelio“ tęsinys, nes mes jį baigėme tą pačią akimirką, kai Taškente palikome seną išsinuomotą automobilį.
Koks šio žygio tikslas? Kiek jis truks?
Kaip visada išvykstame mėnesiui. Mes nesikeičiame, keliaujame mažiausiomis sąnaudomis su vietinės gamybos transporto priemonėmis. Filmuojame ir rodome tai, ką patiriame patys, negražiname ir nemeluojame. Mūsų tikslas – išsinuomojus automobilį, apvažiuoti šalį, pažinti tenykštį gyvenimą ir žmones, paragauti egzotinio maisto ir, žinoma, patirti nuotykių. Kaip seksis, pamatys LTV žiūrovai. Turėtų būti naujos kelionių dokumentikos serijos.
Esate apkeliavę kone pusę pasaulio. Kas buvo pirmosios kelionės iniciatorius, nuo ko viskas prasidėjo?
Tai buvo ilgas kolektyvinis procesas. Ir vyko seniai. Kol kas visi pagrindiniai žmonės, kūrę ir kuriantys, yra kartu iki šiol. Tik jų vaidmuo procese kartais keičiasi.
Ir šįkart po šalį keliausite senais išnuomotais kledarais?..
Būtų pinigų, skraidyčiau sraigtasparniu. O iš tikrųjų tokia projekto pagrindinė idėja. Dėl transporto Kinijoje dar nesu visiškai tikras. Ten nebus lengva, nes yra daug mums sunkiai suprantamų apribojimų. Bet kokiu atveju privalome gerbti šalies taisykles ir stengtis prisitaikyti.
„Ne tik svajoti apie tolimus kraštus, bet ir aplankyti juos gali kiekvienas. Tik reikia trupučio drąsos, geranoriškumo, tolerancijos kitai kultūrai ir šiek tiek avantiūrizmo.“
O kaip darbai, draugė? Nesunku viską mesti ir per krizę išvažiuoti?..
Tai, ką darome, mums patiems yra labai svarbu. Todėl mus mylintys žmonės puikiai supranta. O darbai? Nesame tokie svarbūs, kad kuriam laikui dingus iš akiračio staiga šalies gyvenimas sustotų. Todėl ir nesijaudiname.
Kada išvykstate?
Kovo viduryje. Tikiuosi. Blogai yra kalbėti užtikrintai apie tai, kas dar tik planuojama. Ne kartą dėl to teko nusivilti. Todėl atsakydamas į jūsų klausimus nervinuosi, kad eilinį kartą nesugebėjau pasakyti „ne“ (šypsosi).
Gal po šios kelionės sulauksime ir antrosios kelionių apybraižos?
Čia – subtilus dalykas, kurio nesuplanuosi. Štai vis dar nebaigiu susidoroti su Indijos istorija (šypsosi).
Pirmoji jūsų autentiškų įspūdžių knyga turėjo didžiulį pasisekimą...
Šis klausimas ne man. Mačiau, kad keli draugai turėjo, mama pirko, dar kaimynė. Daugiau... „Tyto alba“ skaičiuoja, aš rašau. Tačiau žinant, kad buvo išleistas pakartotinis tiražas, manau, žmonėms kažkiek patiko. „Šilko kelias, arba 10 000 kilometrų su „Pagieža“ yra per brangi knyga, kurią pirktum vien dėl to, kad galėtum pakišti po klibančio stalo koja.
Būtiniausi daiktai, kuriuos pasiimsite į kelionę?..
Mūsų sistema visada ta pati: pasiimti tik tai, kas būtiniausia. Jei įmanoma, ne viską. Be to, visada kažką pamirštame. Svarbiausia – filmavimo technika. Visa kita, jei tikrai reikės, įsigysime pakeliui.
Gal pradėjote mokytis kinų kalbos ir valgyti pagaliukais?
Dėl kalbos bus bėdos. Vadinasi, nuotykių netrūks. Angliškai beveik nesusikalbėsime, o ir „mandarinų“ kalbą kur nors provincijose ne visi moka, kalba vietiniais dialektais. Bet esame tam pasirengę. O valgyti pagaliukais mums ne naujiena.
Laukia skrandžio išbandymai, juk kinai valgo viską, kas gyva...
Jei turite omenyje tarakonus, šunieną – pagyvensim, pamatysim. Kol kas anksti kalbėti.
Esate kelionių fanatikas?
Negalėčiau sakyti, jog kelionės keičia, greičiau praturtina, praplečia akiratį. Aš dar labai nedaug kur buvau ir labai mažai mačiau. Mano žinios vos kokono stadijos. Nepavadinčiau to fanatizmu, keliauti paprasčiausiai įdomu. Man iš esmės nepriimtini kraštutinumai. Tai, ką darau šiuose projektuose, pavadinčiau gyvenimo suteiktu šansu užsiimti tuo, kas man išties patinka, kas padeda pasijusti laimingam. Ir aš visada grįžtu namo.
