Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Mečys Laurinkus sūnaus vaidyba seriale „Drąsos kaina“ liko patenkintas

Aktorius Povilas Laurinkus
TV3 nuotr. / Aktorius Povilas Laurinkus
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

TV3 serialo „Drąsos kaina“ aktoriai susiduria su įvairiais iššūkiais. Štai Povilas Laurinkus, vaidinantis nešvarios reputacijos mechaniką Fricą, ne vieną mėnesį praleido autoservise prie pravirų antvožų, kurie gyvenime jį domina tiek pat kiek siuvinėjimas.

Vis dėlto utoservisas – rojus, palyginti su kalėjimu. P.Laurinkus prisipažins: net jei tai tik vaidinimas, už nugaros dungtelint metalinėms durims apima baisiai nemalonus jausmas, todėl vargu ar jis ryžtųsi savanoriškai nakvynei Lukiškėse, net jei kada nors ta vieta ir būtų paversta viešbučiu.

Kodėl tavo personažas vadinamas Fricu?

– Pagal scenarijų mano herojus už mašinų vagystes yra sėdėjęs kalėjime Esene, Vokietijoje. Iš čia ir atsirado pravardė Fricas. Nors šiaip jis – Aleksandras, Sania.

– Ar pats pasijunti nemaloniai išgirdęs, kaip lietuviai dar kartą „pasižymėjo“ užsienyje – ką nors apiplėšė, sužalojo... Liūdi dėl tautos?

– Nežinau, ar reikia labai liūdėti. Žinoma, nėra labai malonu, vis tiek priklausome tai pačiai grupei žmonių, kuri kalba ta pačia kalba. Bet tie lietuvių išsišokimai pernelyg sureikšminami. Tokių elementų visada bus, bet dėl jų nereikėtų taip smarkiai juodinti visos Lietuvos portreto. Aš nemažai gyvenau Amerikoje, Niujorke – išvykau dėl kino ir medijos studijų. Ten pastebėjau, kad esame pernelyg savikritiški, nors iš tiesų visai nėra dėl ko savęs peikti ar plakti.

– Amerikietiška kino mokykla pribloškė?

– Taip tik atrodo – jau ten tai bus! Čia tik įvaizdžio dalykai. Iš tikrųjų nieko labai pribloškiamo Amerikoje nėra. Žinoma, daug kas priklauso nuo mokslo pagrindų. Aš juos – svarbiausius, didžiausius – gavau čia, Lietuvoje, iš savo dėstytojos D.Tamulevičiūtės. Amerikoje labiau rūpėjo naujų dalykų ieškojimas, tobulėjimas, akiračio plėtimas. Bet jaučiau norą grįžti. Kad ir koks nuostabus tas Niujorkas, vis tiek mano namai yra čia. Mūsų valstybė dar jauna, visos struktūros tik kuriamos – nuo kino, teatro iki verslo, švietimo. Ir įdomiausia, kad mano kartos žmonės gali dalyvauti tame procese.

– „Drąsos kainos“ filmavimo aikštelėje tavo kūrybinis partneris – vyresniame D.Tamulevičiūtės kurse studijavęs Rolandas Boravskis-Vitas. Randate bendrą kalbą?

– Mes nuo studijų laikų neblogai sutariame. Panašaus humoro jausmo... Mums kažkaip paprastai ir gerai sekasi dirbti kartu.

– Tavo personažas stengiasi vengti kolegos keliamų rūpesčių: „Vitukai, nesikiškime, nereikia mums tų problemų...“

– Fricas labai nuoširdžiai nori, kad viskas būtų ramu. Tipiškas vidutinioko požiūris: „Moja chata s kraju, ničievo nieznaju.“ Todėl jam fiziškai nepatinka visas tas Vito blaškymasis, ieškojimas. Jam atrodo, kad kai kurie dalykai verčiau tegul guli nejudinami, gal patys išsispręs.

– O tu gyvenime iš kurių esi? Tų, kurie nenori kelti problemų, ar kaip tik mirk gyvenk aiškinsis, kas ir kaip?

Čia du kraštutinumai. Jei kas nors beatodairiškai puola į problemas, man atrodo, dėl tos pačios problemos net nesugeba matyti. Kita vertus, mano profesija kaip tik ir yra bandymas aiškintis, kelti tam tikras problemas, žiūrėti į visuomenę, klausti. Nesu iš tų, kurie abejingi. Net, sakyčiau, labai kišuosi, tik tas kišimasis kitoks. Ne gaivališkas kaip Vito Pociaus.

– Kas tave patraukė į aktorinį? Tarkime, tėvas Mečys Laurinkus – politinės arenos žmogus. Nebuvo noro eiti jo pramintu keliu?

– Esant tokio amžiaus, kai tik baigi mokyklą, dar nelabai žinai, ko nori, ir vargu ar gali priimti labai pamatuotus sprendimus. Be to, paaugliškas mąstymas vis tiek skatina savo keliu eiti, savo kryptį turėti. Bet tai, kad visada domėjausi politika, yra faktas. Ir šeimoje, ir šiaip man įdomu. O kaip atsidūriau aktoriniame? Na, buvo mokytojų, bendraklasių padrąsinimų. Ačiū Dievui, jei žmogus nustumiamas į teisingą vietą, jis pats ten jaučiasi gerai, savo rogėse.

– „Drąsos kainoje“ jautiesi gerai?

– Gerai. Pradžioje, kaip ir prieš kiekvieną naują darbą, buvo ir įdomu, ir baisu. Galvoji – kaip seksis. Paskui svarbiausia atrasti kelią, pagauti personažo mąstymą. Tada tave gali įmesti bet kur.

Ar tėtis, stebėdamas tam tikrus scenarijaus vingius, nekritikavo: „Taip nebūna“?

– Ne, jis viską labai normaliai vertina. Ir scenarijus, man atrodo, gana tikroviškai parašytas. „Drąsos kaina“ turi potencialą eiti toliau. Čia dar gali kilti visokių uraganų.

– Serialo prodiuseris, paklaustas, kaip tave pagauti, juokavo: „Jį galima rasti autoservise ir kalėjime. Dar buvome porą kartų nuvežę į kavinę pavalgyti...“

– (Juokiasi.) Taip ir yra. Mano herojus gyvena servise. Ta erdvė labai ribota, norisi ištrūkti. Bet kur jis daugiau eis... Aš pats, tiesą sakant, apie mašinas absoliučiai nieko neišmanau. Vairuotojo pažymėjimą turiu, bet kad ką nors po antvožu suprasčiau... Man ten paslapčių paslaptis!

– O kaip vertini automobilių „tiuningavimą“?

– Tai vis tiek parodo žmogaus kūrybingumą. Jis ne šiaip žiūri į mašiną – nori save kaip nors išreikšti... Jei tuo save kompensuoja, egul. (Špsosi.)

– Filmavaisi ne tik tarp mašinų, bet ir kalėjimuose...

– Kai Lukiškėse filmavome mano išėjimą į laisvę, apėmė nekoks jausmas. Tie simboliai – cerkvė, gelsvi nudrengti pastatai, tvoros. Mąsčiau, o juk kiek nedaug reikia, kad ten pakliūtum! Kaip tik neseniai esu skaitęs, kad vietoj Lukiškių kalėjimo kamerų tiktų apartamentus įrengti. Bet man tikrai nepasirodė, kad tai jauki vieta viešbučiui...

Serialo „Drąsos kaina“ peripetijas ir profesionalią aktorių vaidybą nemaloniomis aplinkybėmis sekite pirmadieniais–ketvirtadieniais 19.10 val. tik per TV3!

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką