Galvoje nuolat sukasi tos pačios mintys: „vis tiek nieko nebus, užteks svaigti“. Kankinuosi ir jį kankinu savo šaltumu, tyla, abejingumu. Metai bėga, visi aplink poruojasi, kažkas jau tuokiasi, o aš vis dar kažko bijau. Kas man yra? Odeta
Labas, Odeta. Suprantu, kaip tau sunku, kaip kankiniesi, kaip pavargai nuolat kovoti su savimi, kokia jautiesi vieniša. Pasistenk bent jau nesmerkti ir neplakti savęs, nes tai, jog negali mylėti ir įsileisti kito žmogaus į savo vidų, greičiausiai yra ne sąmoningas tavo apsisprendimas, o tai, kad kitaip tau kol kas tiesiog neišeina, kad ir kaip norėtum.
Jei nori pradėti vaduotis iš savo vidinio kalėjimo, turi stengtis suvokti, kas būtent tave labiausiai gąsdina, kas būtent su tavimi gali atsitikti, jei įsimylėsi? Kol tavo baimė yra abstrakti, neįvardinta, tol ji yra labai baisi, didžiulė, galinga ir visa apimanti. Šis mechanizmas atpažįstamas daugelyje pasakų: užkerėjimus, piktąsias jėgas galima pažaboti ir kontroliuoti tik tuomet, kai supranti, kas tos piktosios jėgos yra, kai sužinai jų vardą, pamatai jų veidą.
Taigi, ko tu labiausiai bijai? Būti palikta, išduota? Gal bijai, kad tapsi priklausoma nuo to žmogaus, prarasi save? O galbūt bijai būti įskaudinta, bijai, kad tavimi pasinaudos? Kada taip jauteisi, kas tave panašiai skaudino? Ar pažįstamas tau toks šaltis, kuriuo dabar kankini savo vaikiną? Kas su tavimi taip elgėsi?
Baimė įsijungia automatiškai, vos tik pradeda megztis artumas, ir žmogus pradeda elgtis su kitu taip, kaip pats labiausiai bijotų, jog su juo būtų elgiamasi.
Dažnai būna, kad žmonės bijo, jog pasikartos ankstesnė skausminga patirtis su reikšmingais jiems kitais žmonėmis: mama, tėvu, broliu, seserimi, seneliais. Ši patirtis trukdo pasitikėti kitais, savimi ir užmegzti artimus emocinius ryšius. Baimė įsijungia automatiškai, vos tik pradeda megztis artumas, ir žmogus pradeda elgtis su kitu taip, kaip pats labiausiai bijotų, jog su juo būtų elgiamasi: atstumia, ignoruoja, „užleidžia šaltį“, kankina, skaudina, palieka.
Žmogus taip bijo, kad pats išeina iš santykių, griauna juos. Tu kaip tik ir rašai, kad palikdavai vaikinus, kai santykiai būdavo tiesiog puikūs, kad dabar daraisi šalta, abejinga savo draugui, nors tau norisi jį apkabinti. Vis dėlto skausminga patirtis nebūtinai turi kartotis; draugas yra kitas žmogus, kuris nebūtinai sužalos tave, o meilė jam neprivers tavęs pasijusti taip, kaip kažkada. Suprasdama tai gali bandyti veržtis iš šio užburto rato: nebausti, neskriausti jo ir savęs.
Neleisk baimei valdyti gyvenimo
Svarbiausia tau įsisąmoninti savo baimės priežastis, sugrįžti į praeitį, išdrįsti atvirai pažvelgti į savo skaudulius. Savo laiške rašai, jog kankiniesi nuo paauglystės, galbūt tada patyrei išdavystę, jauteisi apleista, o gal taip atsitiko dar anksčiau? Kartais vienai įveikti sunkumus (tik valios pastangomis) yra be galo sunku, nes žaizdos yra labai gilios ir įsisenėjusios, ir reikia, kad kažkas palydėtų šiame procese.
Nevenk kreiptis pagalbos į specialistą. Neleisk, kad skausminga patirtis ir baimė toliau valdytų tavo gyvenimą. Jautrus, supratingas psichoterapeutas galėtų padėti tau atverti, o po to uždaryti ir paleisti tuos išgyvenimus.
Nėra artumo – nėra prasmės
Meilė visada yra rizika. Kai su kažkuo iš tiesų suartėjame, pasidaro baisu. Baisu, kai visą save patikime kitam žmogui, baisu, kad kitas tampa mums toks nepakeičiamas, vienintelis, toks brangus. Stipriausiai mus sužeisti gali artimiausi ir brangiausi žmonės.
Vis dėlto artumas nėra tai, kas pražudo, sužlugdo. Kaip rašoma Biblijoje meilė visada nugali, išveja baimę: „nėra meilėje baimės, o tobula meilė išvaro baimę“ (1 Jono 4, 18). Žinoma, niekas nėra apsaugotas nuo išdavystės, nusivylimo, netekties, tačiau be meilės ir tikro artumo gyvenimas neturi prasmės. Būtis tampa skurdi, nyki ir niūri.
Tikiuosi, Odeta, ateis toks laikas, kai tavo baimė pasitrauks, žaizdos užgis, o širdis atsivers meilei. Nuoširdžiai to linkiu.
Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt
Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com.
