Pamačiau jus ir pagalvojau: merginos eina tėvų pėdomis...
Stefanija: Mums nuo vaikystės visi taip sako.
Severija: Ir mums tai patinka. Didžiuojamės savo tėvais, todėl labai faina, kad mus su jais lygina.
Jums patinka, kad tėvai – menininkai, tokie šiek tiek paplaukę, ne visada paisantys visuomenei įprastų normų, nelabai solidūs?
Severija: Mes vertiname, kad jie labai laisvi žmonės: ir tėtis, ir mama, tekstilės dailininkė restauratorė. Smagu, kad abu vis dar palaiko artimus, draugiškus ryšius. Ir būtent dėl to, kad su mumis elgiasi kaip su sau lygiomis, nejaučiame jokių nuoskaudų, jog esame iš skilusios šeimos. Greičiausiai todėl į savo tėvus visada žiūrėjome su pagarba ir juos laikėme artimiausiais draugais.
Severija studijuoja fotografiją ir vizualųjį meną Glazgo meno mokykloje, Stefanija svajoja, kad baigusi gimnaziją, kaip ji sako, gyvens palėpėje, žies puodus ir valgys pigius makaronus. Sauliau, jums smagu, kad dukros linksta prie meno?
Saulius: Aišku, patinka. Tik jos dar nėra galutinai susiformavusios kaip menininkės, tie jų darbai dar nekonkretūs. Bet vis tiek gerai, kad apie tai mąsto, kažką kuria, reiškiasi.
Daug šiuolaikinių tėvų pasakytų: „Tik nebūk menininkas – įgyk normalią profesiją...“
Saulius: Menininkai gali dirbti įvairiose sferose – nebūtinai kiekvienas jų uždirba tapydamas paveikslus ar kurdamas muziką. Savo aplinkoje matau sėkmingų pavyzdžių, kaip meninį išsilavinimą turintys žmonės dirba rinkodaros srityje, versle, politikoje. Menas tik praplečia akiratį, leidžia priimti kūrybingesnius sprendimus ar sukurti ką nors naujo labai skirtingose srityse.
Patiktų, jei dukros nuspręstų gyventi iš savo kūrybos ir iki pensijos prašytų iš tėvo pinigų?
Saulius: Jeigu iš to gyventų, tai, kaip įsivaizduoju, jau aš prašinėčiau iš jų... Menininkai, kurie išsilaiko iš savo kūrybos, gyvena gana gerai, jeigu jų darbai paklausūs...
Visą interviu skaitykite spalio mėnesio žurnale „Laima“!
