Žmonės.lt savo skaitytojams pateikia Katy Miller laišką „Kas nutiko, kai aš pasipiršau savo vaikinui“, publikuotą portale „Huffington Post“.
„Tai Melagių dienos pokštas?“, „Ar tu rimtai?“, „Aš nusivilsiu, jeigu tu juokauji“
Nesitikėjau, kad tiek daug žmonių manys, jog tai pokštas.
Tai tik kelios reakcijos, kurių sulaukiau, kai praėjusį balandį pasipiršau savo draugui. Galbūt tikėjausi išgirsti keletą „sveikinu“ iš šen bei ten, bet nesitikėjau, kad tiek daug žmonių manys, jog tai pokštas. Galų gale, juk niekam nė į galvą nešautų paklausti vyro, ar pasipiršimas, kurį jis taip kruopščiai planavo, buvo tik dėl juoko. Ar moters pasipiršimas vyrui toks juokingai nevykęs, kad taip galėtų nutikti tik jei tai būtų pokštas?
Ne taip jau seniai aš net nenorėjau sužadėtuvių. Iš to daroma drama ir fanfaros buvo ne tie dalykai, kurie man būtų galėję teikti džiaugsmo, ypač kai man nepatinka grandiozinės vestuvės, neketinu po santuokos keisti savo pavardės ir nenoriu iš to padaryti per daug triukšmo (jeigu jūs būtent to norite arba tokios buvo jūsų vestuves, aš jūsų nekritikuoju). Mano partneris ir aš susitarėm iš viso nesusižadėti ir tiesiog tyliai susituokti, kai ateis tam metas.
Bet kai pradėjome planuoti jo kelionę pas mane į Europą, kai universitete man buvo atostogos, man į galvą šovė geniali piršlybų idėja. Staiga aš panorau pasipiršti jam, bet jaučiausi kvailai dėl to, koks tvirtas mano požiūris šiuo klausimu buvo anksčiau – juk aš pati nenorėjau sužadėtuvių.
Kad būtų aiškiau, Timas ir aš susipažinome mažoje airiškoje aludėje viename Amerikos mieste, kuriame abu tuo metu gyvenome. Mes abu esame didžiuliai alaus mėgėjai. Mums patinka ieškoti naujo alaus, kurį galėtume paragauti, taigi lankome įvairias alaus daryklas ir galvojame pavadinimą alui, kurį vieną dieną patys padarysime. Visa tai pasufleravo mano pasipiršimo idėją: atskraidinti jį į Airiją ir paprašyti jo vesti mane mažoje jaukioje aludėje Dubline, su bokalu, kurį specialiai tam padariau.
Keli susirūpinę šeimos nariai buvo aiškiai sunerimę dėl to, neva aš su savo įžūlumu atimu iš Timo jo vyriškumą.
Ant išorinio bokalo stiklo užrašyta: „Timai, kai baigsi šį bokalą, aš paklausiu tavęs klausimo...“. O bokalo dugne buvo užrašas: „...ar vesi mane?“
Aš labai džiaugiausi, kad man kilo mintis pasipiršti sujungus jo mėgstamiausius dalykus (alų, keliones, mane – nebūtinai tokia tvarka), taigi nutariau dar kartą su juo pakalbėti apie sužadėtuves. Užtikrinau jį, kad nebus nieko pompastiško ir tai jam nepadarys gėdos, taigi jis sutiko. Tada aš pradėjau viską planuoti.
Vietinis graviruotojas Anglijoje, kur aš gyvenau, specialiai man padarė bokalą, kokio norėjau, ir jis buvo nuostabus. Kai atėjo toji akimirka, aš nervingai užsakiau mums porą pintų alaus, prieš tai suradusi drąsos išsitraukti bokalą iš savo rankinės ir droviai paprašiusi barmeno į jį pripilti alaus. Jis atrodė skeptiškas, bet padarė ko prašiau.
Kai grįžau prie staliuko su bokalais, atsisėdau šalia Timo ir laukiau, kol jis išgers tiek, kad pamatytų žodžius bokalo dugne. Tiesą sakant, aš pati nekantraudama gurkštelėjau porterio, kad tik jis greičiau pamatytų žodžius. Ji pasakė: „Be abejo.“
***
Aš vis dar nesu tikra, kodėl nusprendžiau pasipiršti, nors mes vis tiek neturėsime tų tikrų vestuvių (tiesiog privačią ceremoniją su šeimos nariais, kurie jau anksčiau žinojo mūsų sprendimą šiuo klausimu). Dalis manęs tiesiog norėjo padaryti didžiulį gestą žmogui, kurį myliu, ir kodėl tik vyrai gali daryti šią smagiąją dalį? Žinau, kad yra kitų būdų parodyti didžiulį meilės gestą, bet šis tiesiog atrodė kaip tik tas, kurio reikia. Be abejo, keli susirūpinę šeimos nariai buvo aiškiai sunerimę dėl to, neva aš su savo įžūlumu atimu iš Timo jo vyriškumą.
Nuoširdžiai kalbant, aš vyliausi, kad žmonės pasielgs kaip Timas, kuris maloniai „leido“ man pasipiršti, bet spėkite ką? Niekas taip nepadarė. Mano draugės pripažino, kad jos jokiu būdu nenorėtų būti tos, kurios peršasi, bet jos vis tiek buvo sužavėtos tuo, jog aš pasirinkau tai, kas tiko man ir buvo tinkama mano santykiams. Žinoma, Balandžio pirmosios klausimai erzino mane, bet tai nesvarbu.
Apskritai tai buvo tokia sklandi ir linksma patirtis, kad aš tai pakartočiau, jeigu galėčiau. Galų gale, dar vienas bokalas visada pravers.
Žmonės.lt klausia savo skaitytojų, kokia jūsų nuomonė apie sužadėtuves? Ar išdrįstumėte pasipiršti savo vaikinui, o gal manote, kad pasiūlyti tuoktis – išskirtinai vyro pareiga?
