Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Nemira Pumprickaitė: labiausiai pasitikiu savimi

Nemira Pumprickaitė
Butauto Barausko nuotrauka / Nemira Pumprickaitė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Galime susitikti bet kada – dabar gyvenu kaip laisva menininkė“, – juokdamasi sako žurnalistė Nemira Pumprickaitė (46). Po aštuonerių metų, praleistų dirbant premjerų Algirdo Brazausko, Gedimino Kirkilo, Seimo pirmininko Arūno Valinsko komandose, ji vėl grįžo į televiziją. Prisipažįsta, kad dabar gyvenimo ritmas – visai kitoks.

Ar ne dėl sentimentų pastarajai darbo vietai susitinkame greta Seimo esančioje kavinėje?

Ne, tikrai ne. Negalėčiau sakyti, kad turiu sentimentų buvusiam darbui, kokiam nors veiksmui, įvykiui, daiktui. Tai, kas jau buvo, yra praeitis, o ją reikia ten ir palikti. Tiesiog šioje kavinėje labai skani kava. Vilniuje yra daug vietų, kur gali užeiti, bet mažai kur gausi gardžios kavos.

Nelieka sentimentų ir žmonėms, su kuriais keičiant darbą tenka skirtis?

Manau, kad ne. Apie žmones, kurie, mano suvokimu, yra dori, ryškios asmenybės, lieka patys geriausi prisiminimai, nes jie yra šviesuliai. Tačiau tai – ne sentimentai. Man sentimentai asocijuojasi su ašaromis ir šniurkščiojimu. Tokių jausmų neturiu. Negalėčiau savęs pavadinti sentimentalia.

Jaučiatės pasiilgusi televizijos?

Gal... Kai žiūrėjau pirmąją „Savaitės įvykių TOP 5“ laidą, pasirodė, kad grįžau į savo vietą. Tačiau suprantu, kad prie šio projekto reikia dar daug dirbti. Tai tas pat, kaip ilgai nevažiavus dviračiu ar nekalbėjus užsienio kalba – reikia atgaivinti įgūdžius. Anksčiau sakydavau, kad tik tiesioginis eteris yra gerai, bet dabar vesti laidą tiesiogiai būtų dar baugu. Manau, kad žmogus gerai jaučiasi tada, kai natūraliai atrodo toje aplinkoje, kurioje dirba, kai jam nereikia dėti papildomų pastangų, kai iš šalies nesimato jaudulio. Jaučiu, kad man su tuo pavyks susitvarkyti. Nežinau, ar tai bus labai gerai, bet gal pavyks (juokiasi).

Laida yra politinė – iš tos srities, kur sukotės pastaruosius metus.

Dabar ką nors kita daryti gal nelabai galėčiau. Rengti gyvenimo būdo ar panašaus žanro laidas – ne mano natūrai. Sportas, nuo kurio kažkada pradėjau darbą televizijoje, yra gerai, įdomu, bet dabar man tai atrodo šiek tiek per siaura. Politika – įdomiau. Todėl smagu, kad šis televizijos projektas susijęs su tuo, ką dariau aštuonerius metus.

Ir televizija, ir politika – labai nepastovu. Ar turite atsarginį variantą?

Tokių analitinių laidų turėtų būti kiekvienoje televizijoje. Tačiau viską diktuoja reitingai, lėšos ir daug visokių aplinkybių. Be to, laida gali išlikti, bet pasikeisti vedėjas.
Tuo metu, kai nedirbau televizijoje, iš šalies žiūrėjau naujas laidas ir daugeliu atvejų pasiteisino mano prognozės, kad nieko iš to nebus: projekto idėja gal ir nebloga, bet ją vesti parinktas ne tas žmogus. Nuo vedėjo priklauso labai daug. Gali būti, kad ir aš vieną dieną sužinosiu, jog esu nebereikalinga. Juk ne pati viską sprendžiu. Tai – natūralu, kaip ir priklausant politinio pasitikėjimo komandai: žinai, kad vieną dieną gali išgirsti, jog pasitikėjimo netekai – užleisk vietą kitam...
Kas tada? Alternatyvų visada yra, bet negalėčiau išvardyti, ką daryčiau, kam būčiau tinkama. Tiesiog turėčiau vėl ieškotis darbo. Žinau, kad man sunkiai sektųsi, tarkim, vadovauti restoranui, nes tam reikia specialių įgūdžių. Tačiau ką nors, kas susiję su žurnalistika, viešaisiais ryšiais, manau, sugebėčiau daryti.

Ką nuojauta šnibžda dėl savo laidos ateities?

Šiuo atveju gal reikėtų remtis ne nuojauta, o profesionalų nuomone iš šalies. Jei ta nuomonė sutampa su mano, vadinasi, iš tiesų dar yra ką su laida daryti, kaip ją tobulinti. Tačiau negaliu visko atskleisti (juokiasi).
Dažnai sakau, kad visa savo oda jaučiu, jog bus vienaip ar kitaip. Tačiau tai labiau susiję su žmonių santykiais. Nuojauta darbe nereikėtų pasikliauti. Manau, esu realistė, pragmatiškas žmogus, o ne svajotoja ar juo labiau – svaičiotoja.

Kai pasijutau niekam nereikalinga, apėmė liūdesys, supratau, jog taip yra dėl to, kad dar niekada gyvenime tris su puse mėnesio nesu nieko neveikusi.

Jokių astrologų, kokių horoskopų?

Horoskopus kartkartėmis skaitau, kad pasijuokčiau. Tačiau jais netikiu. Kad ir kokį horoskopą skaitytum, visada gali ką nors pritaikyti sau. Jais nesivadovauju. Niekada nesu skambinusi astrologui.

Pastaraisiais metais gyvenote pagal griežtą dienotvarkę. Kaip sekasi grįžti į „laisvosios menininkės“ gyvenimą?

Dirbant valstybės tarnyboje reikėdavo keltis labai anksti: kartais – pusę šešių, todėl dabar iš tiesų jaučiuosi kaip laisva menininkė (juokiasi). Kartais dėl to, kad iki premjero darbo pradžios reikėdavo spėti susipažinti su dienos spauda, kartais todėl, kad prieš darbo dieną norėdavau užsukti į sporto klubą, kelerius metus mano rytas būdavo labai ankstyvas. Darbo diena dažniausiai baigdavosi kaip visiems valdininkams – penktą valandą vakaro, nors būdavo, kad užsisėdavau: tarkim, iš Seimo išeidavau ir aštuntą... O dabar galiu keltis, kada noriu, turiu laiko ryte išeiti pasivaikščioti su šunimi! Nebėra rutinos ir man dėl to labai smagu.

O spintoje dulka nebereikalingi klasikiniai kostiumėliai?

Klasikiniai jie buvo, kai dirbau su premjeru Algirdu Brazausku. Tai diktavo jo natūra. Visi kiti vėliau mano spintoje atsiradę drabužiai kurti Ramunės Piekautaitės. Kas atskiria jos stilių, žino, kad klasika toli gražu nekvepia.
Tačiau po gausybės metų į mano drabužinę grįžo džinsai. Jų nemūvėjau nuo tų laikų, kai LNK televizija dar buvo Lapėse, aš tuo metu ten dirbau ir įrengiau savo butą. Visus pinigus investuodavau į statybas, o pati vilkėdavau kokį nors megztinėlį ir džinsus. Paskui gal dešimt metų, jei ne daugiau, nepirkau džinsų. Man tai buvo ne drabužis.
Rugsėjo viduryje, kai buvo pareikštas nepasitikėjimas Seimo pirmininku Arūnu Valinsku, visi jo politinio pasitikėjimo žmonės, taip pat ir aš, neteko darbo. Nuo tada iki šių metų sausio aš „valkatavau“ – niekur nedirbau. Per tuos tris su puse nedarbo mėnesių nusipirkau dvejus džinsus ir visą rudenį juos mūvėjau. Draugai sakė, kad atrodau kaip berniukas, bet man buvo labai smagu (juokiasi).

Nejaugi netekus darbo neužplūdo pasiūlymų lavina?

Gavau keletą, bet negalėčiau pasakyti, kad tris šimtus – kažkur spaudoje skaičiau, kad tiek sulaukė iš Seimo išėjęs Artūras Zuokas. Taip, mane vėl kvietė į valstybės tarnybą. Tačiau padirbus su aukščiausiais šalies pareigūnais visa kita pasidaro neįdomu. Aštuonerius metus sau kaliau, kad negalėsiu visą laiką dirbti politinio pasitikėjimo komandoje su premjeru ar Seimo pirmininku, kad vis tiek reikės kada nors išeiti, bet kai su tuo susidūriau, buvo sunku, neįdomu. Atsirado baimė, kad „nusivalkatausiu“, nes ilgiau nedirbant kuo toliau, tuo mažiau norisi ką nors veikti. Kelis mėnesius tiesiog „plūduriavau“, skaičiau knygas – gyvenau su savimi, ir nieko daugiau man nereikėjo. Pamažu užsistovi – lyg pelkėje vanduo. Supratau, kad tai blogai, kad reikia skubiai ko nors imtis, nes paskui bus sunku pradėti dirbti. Ir tada sulaukiau netikėto LNK pasiūlymo vesti laidą „Savaitės įvykių TOP 5“.

Tiek laiko bedarbė buvote pirmą kartą?

Taip... Kai pasijutau niekam nereikalinga, apėmė liūdesys, supratau, jog taip yra dėl to, kad dar niekada gyvenime tris su puse mėnesio nesu nieko neveikusi. O ir telefonas tylėjo. Per pastaruosius aštuonerius metus savo darbo telefono neišjungdavau net naktį, nes bet kurį vėlyvą vakarą galėjau sulaukti premjero skambučio, kas nors sugalvodavo ko nors paklausti ankstyvą sekmadienio rytą... Dabar turėjau tik asmeninį telefoną. Jo numerį žinojo tik artimiausi draugai. Įsiviešpatavo didelė tyla... Supratau, kad skubiai turiu ką nors daryti, kitaip tikrai tapsiu niekam nereikalinga.

Jaustis nereikalingai – nekoks jausmas...

Tikrai nekoks. Pagal natūrą esu vienišė, bet visuomet būnu tarp žmonių. Buvau įpratusi, kad ir dirbant žurnalistikoje, ir valstybės tarnyboje nuolat suptų žmonės. Ir štai staiga viena namuose.

Kai profesinė veikla tokia nepastovi, kas padeda išlaikyti pusiausvyrą? Ką turite pastovaus?

Save pačią (juokiasi)! Labiausiai pasitikiu savimi. Tai nereiškia, kad manau, jog sugebėčiau valdyti valstybę. Žinau, kad nesugebėčiau. Tačiau jei reikėtų iškepti pyragą, esu tikra, kad gal nelabai vykusį, bet sutartu laiku jį gautumėte. Save pažįstu ir stengiuosi nesiimti to, ko tikrai nepadarysiu arba kuo abejoju. Gyvenimas taip klostėsi, kad viską susikūriau pati. Man atrodo, kad turiu pagrindo savimi pasikliauti.

Ar toks pats stabilus kaip jūs ir asmeninis gyvenimas?

Visko būna... Tačiau to nenorėčiau pasakoti ar komentuoti. Tai yra mano. Man neskanu, kai žmonės pasakoja intymius dalykus. Juk tai dažniausiai būna susiję ne su tavimi vienu. O tas žmogus gal visai nenori, kad ir jį painiotum. Todėl stengiuosi asmeninį gyvenimą pasilikti sau.

Dar šis tas nekintamo: juk niekur nedingo jūsų priklausomybė nuo sporto?

Būtent priklausomybė (juokiasi)! Man tai net gydytojas nustatė. Jeigu nenueinu į sporto klubą, atrodo, kad neužsitarnavau sau leisti valgyti ir apskritai jaučiuosi kai ko nepadariusi. Kaip kas nors įpratęs kasdien valgyti pusryčius, taip aš įpratusi sportuoti. Mankštinuosi pagal specialiai man kauniečio trenerio Sauliaus Misevičiaus sudarytą trijų dienų programą. Tarp jų yra vienos dienos pertrauka. Tą pertrauką sąžiningai darau. Nemanau, kad esu iš tų, kurie visiškai priklausomi, nebegali sustoti... Beje, paklausite, ar Vilniuje nėra trenerių? Saulius Misevičius – ne man vienai didžiausias autoritetas šioje srityje. O aš labai vertinu profesionalus, jais galima pasikliauti.

Tą dieną, kai nesportuojate, gal tikrai nevalgote?

Kadangi žinau, kad ta diena be sporto – „teisinga“, pagal tvarkaraštį, manęs sąžinė negraužia. Manau, kad su amžiumi žmogus vis mažiau juda ir jam reikia mažiau valgyti. Juk viską į save kišame kaip į šiukšlių dėžę. Man atrodo, kad į maistą turėtume žiūrėti santūriau.
Beje, viena diena be valgio tikrai nebūtų pasaulio pabaiga. Tai būtų tik į sveikatą. 
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką