Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Nijolė Narmontaitė: buvo toks „pernelyg rūpestingos mamytės“ periodas...

Nijolė Narmontaitė
Viganto Ovadnevo nuotrauka / Nijolė Narmontaitė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Turėti tokią motinėlę, apsaugok Dieve“, – iš Nijolės Narmontaitės (50) herojės šaiposi jos sūnūs naujajame seriale „Kelias namo“. „Ji tokia gera, tokia gera, kad tas gerumas – visiems skersai gerklės“, – atsidūsta aktorė, „įkritusi“ į namų šeimininkės vaidmenį. Tik būti tokia, kaip Vida, realiame gyvenime ji nė už ką nenorėtų.

Šį kartą serialo kūrėjai paskyrė suvaidinti teigiamą heroję. Nelabai įprastas vaidmuo, tiesa?

Na, tikrai, dažniausiai tenka vaidinti blogietes. „Nekviestoje meilėje“ vaidinau dukterį palikusią alkoholikę. Kai jos gyvenime įvyko lūžis, iškart pasidarė nebeįdomu. „Emilijoje“ – dar blogesnė, tikra manipuliuotoja žmonėmis. O štai „Kelyje namo“ mano Vida – gerietė, netgi perdėtai gera.

Na, geras žmogus juk nėra blogai. Kodėl taip dažnai sakome: toks geras, kad net neįdomus?

Tokia jau taisyklė – neigiami personažai sodresni. Manoji Vida įkyri savo kalbomis.
Man įstrigusi indėnų patarlė: jei kalbi, tavo žodžiai turi būti geresni už tylą. O juk mes tiek pliurpiame, tokį srautą leidžiame, visai nepagalvodami, kokią reikšmę turi kiekvienas ištartas žodis. Ne be reikalo sakoma: ištarei, vadinasi, paleidai į gyvenimą. Stengiuosi laikytis taisyklės: neturi ką pasakyti – išvis patylėk.

Mano herojė seriale elgiasi atvirkščiai – begalinis žodžių srautas, pati paklausia, pati atsako. Jos interesai baigiasi šiapus namų sienų. Nemanau, kad ji skaito knygas, nemanau, kad domisi meno naujienomis, jai svarbiausia, kad šeima būtų aprengta, pavalgydinta, prižiūrėta. Ta moteris kartais taip persistengia, kad gerumas ima nervinti. Ji niekuomet sau nepirktų kvepalų ar kokio gražaus daikto, savo išorei ji išvis neskiria dėmesio. Toks megztukinis tipažas...

Jokiai moteriai nelengva šitaip laviruoti – būti atsidavusiai šeimai, kartu negailėti meilės ir sau...

Atsiduoti vien šeimai nėra blogai. Tik ilgainiui pamatome, kad moteriai vien šito negana, kad ji nori save realizuoti. Viskam turi būti saikas. Svarbiausia, kad nepradėtum gyventi kitų žmonių gyvenimų.

Nežinau, ar dabar toks laikas, kad šitaip reta šviesių dalykų? Nebegirdžiu, kad kas pasakytų: man gerai, gyvenu puikiai. Gal mano toks kirpimas – džiaugtis kiekviena smulkmena.

Na, jūs irgi auginote sūnų. Kaip pavyko išlaviruoti?

Neslėpsiu, buvo toks „pernelyg rūpestingos mamytės“ periodas. Dabar Simonas gyvena Londone, o mano požiūris visiškai pasikeitė. Šitais baisiais, slidžiais keliais per visą Europą automobiliu jis grįžo namo švęsti Kalėdų ir Naujųjų metų. Jei taip anksčiau, kai dar kišausi į jo gyvenimą, būčiau neleidusi važiuoti, nors ir labai būčiau laukusi. Dabar – sukandau dantis, tik paklausiau, ar tvirtai apsisprendęs. Nebesikišu, nes tai – jo gyvenimas. Simas – suaugęs vyras, nepaleisti jo nuo savęs – ne, tai ne tas kelias.

Aplinkui daugybė motinų, kurios būtent taip elgiasi, betgi jaunimą tai baisiausiai erzina. Ir gyvenančios savo vaikų gyvenimus, beje, tampa niekam nebeįdomios – nei savo vyrams, nei draugams, netgi sau pačioms...

Kada gi ateina momentas vaiką paleisti, atitraukti nuo savęs?

Buvome labai prisirišę vienas prie kito, tačiau Simonas ėmė ir išvažiavo mokytis į Angliją. Pusę metų turėjau paranoją... ne, meluoju, metus. Viskas atrodė svarbu, norėjau žinoti, ką jis veikia kiekvieną akimirką, ar sveikas, ar pavalgęs? Kai aplankiau Londone, kai pažiūrėjau, kokiame gerame universiteto bendrabutyje gyvena, atsileidau. Dar ramiau pasidarė, kai sūnus vedė. Lyg ėmiau ir perdaviau jį į kitas rankas. Dabar stebiu, kad – į labai geras rankas. Mano martelė – tikras angeliukas.

Nijole, ar įsivaizduojate, kad vieną dieną jūsų gyvenime tiesiog neliktų serialų?

Kai vienas baigiasi, niekada nesi tikra, ar vėl tave pakvies. Ir kai du, su tais pačiais veidais, rodo tuo pačiu metu – irgi nieko gero, žmonės pradeda painiotis. Juk aktorei visą laiką norisi būti kitokiai. Bičiuliai užtat ir juokauja: „Matyt, dėl to pakeitei plaukų spalvą?“ Bet tikrai – ne.

Tai – kodėl?

Kad taip dažnai dažyti nereikėtų (šypsosi). Juk ant juodų matosi visos nesąmonės. Seniai norėjau pakeisti įvaizdį. Seriale „Emilija“ buvau juodaplaukė, su kirpčiukais, „Nekviestoje meilėje“ – išvis susivėlusi vaikščiojau kaip kaliausė. Šį kartą esu tiesiog ūkiško kirpimo moteris.

Viename socialiniame tinklalapyje perskaičiau, kad jūsų vyras Pauliaus Kovas ieško bendrakeleivių plaukti jachta „Ambersail“ iki Kanarų salų. Kodėl žmonai šito nesiūlo?

Tai kad plaukia vieni vyrai! Žieminės sąlygos... Rudenį jis planuoja plaukimą su šeimomis.

Vadinasi, gerą mėnesį vienišausite?

Trumpiau! Be to, turiu tiek darbo, kad nebus kada liūdėti! Kasdien spektakliai, renginiai, gal ir gerai, kad Paulius išplaukia. Nematys manęs irzlios.

Žiūrėkit, trejų metų krizę taip ir peršoksite?

Na, tik jau nekrizinkite. Taip gerai, kad mudu nieko neskaičiuojame, nė nesistengiame aiškintis, kiek laiko esame kartu, kiek praėjo nuo vestuvių. Kiti tai daro už mus, kartais ne visai tiksliai, o mes sakom: na, taip taip. Kad žinotumėt, kokią vasarą mes turėjome! Tiek grybavom, tiek žvejojom, keliavome dviračiais, plaukėme baidarėmis...

Nuostabu, kad vis dėlto ateina laikas ir sutinki sau skirtą žmogų...

Neduok Dieve, jei šitaip nebūtų nutikę... Rodos, nebūtų prasmės džiaugtis gyvenimu. O dabar aš laiminga, turiu žmogų šalia, su kuriuo gera net ir tylėti, turiu namus, kur ugnis kūrenasi. Nežinau, ar dabar toks laikas, kad šitaip reta šviesių dalykų? Nebegirdžiu, kad kas pasakytų: man gerai, gyvenu puikiai. Gal mano toks kirpimas – džiaugtis kiekviena smulkmena. Su kolegomis aktoriais važiuojame filmuotis į Molėtus, į nuostabų namą ant ežero kranto. Liekame ten keletui dienų, aplinkui – sniegynai, pušys, gyvename lyg komunoje – valgyti kartu gaminame, vakarojame. Visa tai man primena vaikystę. Noriu, kad tokie gražūs dalykai užtruktų kuo ilgiau. Galėtume ten filmuoti ir vasarą. Jau dabar svajoju: sėdime ant tilto visi keturi – mano vyras, kurį vaidina Liubomiras Laucevičius, abu sūnūs – Tomas Erbrėderis su Šarūnu Banevičiumi – ir žvejojame. Niekam nekimba, tik motinai! 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką