Prieš praėjusius Naujuosius garsiai pasižadėjai šiemet nekelti skandalų, nevalgyti po šeštos vakaro, nesvetimauti, lankytis bažnyčioje ir laikytis Dešimties Dievo įsakymų. Nepyk, beveik neįmanoma tuo patikėti – tu iš tiesų jų laikeisi!
Nuo kokių čia gerų savo darbų pradėti (juokiasi). Dievo įsakymų ketinu laikytis ir toliau. Stengiuosi nevalgyti po šeštos vakaro, ir tai veikia: numečiau septynis kilogramus! Šiuo metu universitete rengiuosi ginti magistro darbą, mano tema – „Europos Sąjungos sanglaudų fondų parama kaimo turizmo plėtrai“. Prieš keletą metų su draugais mėgome važinėti į kaimo turizmo sodybas, turėjome savo „favoričių“. Kilo mintis, kad ir pati tokios norėčiau, todėl ir pasirinkau šią temą. Dabar apie kaimo turizmą nebegalvoju, bet turiu kitų verslo planų ir šį pavasarį bandysiu juos įgyvendinti.
Esi dainininkė, baigei tarptautinės vadybos bakalauro studijas, dabar magistrantūroje studijuoji Europos Sąjungos politiką. Tai kuo tu pagaliau tapsi užaugusi?
Nežinau (juokiasi)! Dainininkės karjeros neplanavau. Vaikystėje svajojau būti žymi pianistė, kur tik rasdavau pianiną, tuoj puldavau groti. Grojau gerai, turėjau dėstytoją profesorę, bet paskui dingtelėjo, kad iš muzikos neišgyvensiu, ir įstojau į vadybą. O dabar, žiūrėk, vis tiek iš muzikos gyvenu. Taigi nebeprognozuoju, kuo būsiu ateityje...
Gal – graži krepšininko žmona, kuri važinėja su vyru po užsienius ir nieko neveikia?
Ne, tikriausiai man tai neišdegtų, nes nesu tokia graži (juokiasi). Veikla man būtina. Man svarbu pačiai užsidirbti, kad galėčiau su vyru pasidalyti, o ne tikėtis visko iš jo. Tik ankstyvoje jaunystėje ieškojau lengvo gyvenimo: džiaugiausi turtingų gerbėjų dėmesiu, žvilgsnis krypo į gražius automobilius, pinigus... Pati buvau niekas, tiesiog jauna popgrupės dainininkė, žavi ir naivi – jiems manęs reikėjo tik kaip papuošalo. Bet tas etapas jau seniai praėjo. Dabar gyvenu kitomis vertybėmis.
O jei Artūras išvažiuotų žaisti krepšinio į užsienį? Liktum Lietuvoje ar vyktum su juo?
Sunku pasakyti... Kai jis šalia ir bus šalia iki pat pavasario, net nenoriu apie tai galvoti. Graudu darosi, kai pagalvoju. Jei reikėtų išsiskirti mėnesiui – ar ištverčiau?.. Ką ten mėnesį – net savaitę atskirai sunku ištverti. Gyventi man geriausia Lietuvoje, bet žinau, kad santykiai per atstumą nėra tvirtas šeimos pamatas: pavyzdžių ir svetimų klaidų aplink nestinga. Vyras ir moteris, norintys būti kartu, turi kartu ir gyventi. Kasdienybės rutina pabosta, bet mudviem su Artūru pasisekė: ir jo, ir mano darbas dėkingas santykių išsaugojimo atžvilgiu, nes tai vienas, tai kitas kur nors išvykstame ir pasiilgstame vienas kito.
Pati buvau niekas, tiesiog jauna popgrupės dainininkė, žavi ir naivi – jiems manęs reikėjo tik kaip papuošalo. Bet tas etapas jau seniai praėjo. Dabar gyvenu kitomis vertybėmis.
Užsiminei, kad protingiausia mokytis iš svetimų klaidų. O ar pasimokei iš savų?
Visą laiką mokausi. Tos klaidos būna labai skaudžios, bet turbūt jų reikia, kad augtum, tobulėtum, suvoktum save. Anksčiau buvau labai atvira su žurnalistais: prisileisdavau labai arti, visi atrodė draugai, viskas taip faina... Visko buvo: neteisingų faktų, iškraipytų minčių. Galų gale ir pati prisišnekėdavau. Kai dabar pažiūriu filmuotą medžiagą, galvoju: o Dieve, kaip aš galėjau tai pasakyti?.. Pavyzdžiui, manęs paklausė: „Ar esi miegojusi su mergina?“ „Tai aišku, – entuziastingai atsakiau, – ir ne kartą!“ Na, ir kam reikėjo tą pasakoti?..
Bet juk tai – akivaizdus pokštas, ar ne?
Koks čia tau pokštas (juokiasi). Arba tos mano draugystės su vaikinais... Santykiai, bendros fotografijos ir pasakojimai, kaip aš myliu, ir šita meilė visam gyvenimui, šitas jau paskutinis ir panašiai... Kam taip sakyti? Ką aš žinau, kas bus po savaitės ar pusmečio? Pamenu, mudviejų su Bžesku santykiai jau net nebebuvo mūsų – jie buvo visų. Visi viską žinojo – kur, kaip ir kada...
Na, ne visai viską...
Bet jau nebedaug trūko! Tos miegamojo fotografijos su kabančiais antrankiais.. Tai – taip asmeniška!
Betgi tau, jaunai popžvaigždei, visa tai labai tiko!
Tikriausiai. Bet kasmet dariausi vis brandesnė ir rimtesnė. Ir, žinoma, labai daug lemia šalia esantis žmogus. Mantas – atviras iki skausmo, be to, ir jam pačiam reikia piaro. Artūrui to visai nereikia.
Ar jis – pats rimčiausias iš tavo vaikinų?
Sunku pasakyti, bet tikrai žinau, kad jis – vienintelis, įstengęs mane suvaldyti.
Kiek laiko judu drauge?
Pustrečių metų – man tai jau daug. Lapkričio 27–ąją namuose šventėme mano gimtadienį, į svečius atvažiavo Ingrida Martinkėnaitė su vyru. Jie skina laurus: kartu – jau dešimt metų. Tai išgirdusi nutęsiau: „Oho, o mes su Artūriuku drauge – vos pusantrų...“ Artūras atsisuko: „Gal tu juokauji?.. Ne pusantrų, o dvejus su puse! Pavasarį bus treji!“ Bet man taip greitai ir lengvai prabėgo tie metai, kad nė neskaičiavau.
Tai gimtadienį taip ramiai ir atšventėte – sėdėdami prie stalo ir skaičiuodami drauge praleistus metus? Šiek tiek primena pensininkų vakarėlį, ar ne?
Buvo ir linksmoji dalis (juokiasi). Smagu, kai gimtadienį suderinu su darbu: vis atsiranda užsakovų, norinčių, kad švęsčiau jų klube. Šiemet turėjau du koncertus, ir užsakovai viskuo pasirūpino: atvežė didžiulį tortą, sulaukiau dovanų, net „Gelbėtojų“ striptizas specialiai man buvo užsakytas... Kai išvydome tortą, Goda ėmė šaukti: „Nylka, net per mano vestuves tortas buvo mažesnis!“ Bet nebūčiau jautusis blogai, jei tos pompastikos ir nebūtų buvę. Vaikystėje gimtadienių labai laukdavau, stovėdavau su maišeliu prie durų, tikėdamasi dovanų... O dabar galvoju: reikia švęsti jubiliejus, o per paprastus gimtadienius užtenka ir artimiausių žmonių bei grupės merginų, kurios man dar artimesnės nei patys artimiausi: juk jau septynerius metus beveik kiekvieną dieną praleidžiu su jomis.
Kasdienybės rutina pabosta, bet mudviem su Artūru pasisekė: ir jo, ir mano darbas dėkingas santykių išsaugojimo atžvilgiu, nes tai vienas, tai kitas kur nors išvykstame ir pasiilgstame vienas kito.
Artūras į klubus tavęs nelydi? Su juo – tik ramiai, šeimyniškai, už stalo su baltąja mišraine?
Šįkart paruošiau ne baltosios, o ryžių ir krabų mišrainės (juokiasi). Nusivežiau į klubą didžiulį dubenį – juk žmonėms reikėjo ko nors užkąsti! O Artūras iš tiesų nelabai mėgsta klubų. Su juo nueiname į rungtynes, į kiną, pas draugus... Mudviejų laisvalaikis gali pasirodyti labai nykus, bet kai jo turime tiek mažai, labiausiai norisi praleisti namie. Vieną penktadienio vakarą sėdime, žiūrime televizorių, Artūras ir sako: „Kaip kokie senukai...“ Iki draugystės su juo nė neįsivaizdavau, kad penktadienio ar šeštadienio vakarą būčiau galėjusi praleisti namie! Koncertuodavome iki pirmos antros valandos nakties, o aš, važiuodama namo, dar būtinai užsukdavau į vieną naktinį klubą Senamiestyje... Nes man kitaip nesimiegodavo!
Savo butą Vilniuje įsirengei su tokia meile, o dabar jis stovi tuščias... Kodėl niekam nenuomoji? Pasilieki teisę grįžti?
Iš pradžių tikrai buvo tokių minčių: kad nelikčiau ant ledo, jei staiga su Artūru susipyktume (juokiasi). Dabar jų nebeliko, bet vis tiek nenoriu nuomoti: sunku svetimiems patikėti namus, kuriuose tiek daug asmeniškų dalykų. Kūriau juos su meile, prikaupiau visokio turto, o dar didesnis džiaugsmas – šį mėnesį baigsiu mokėti būsto paskolą bankui. Nuo šiol būsiu teisėta buto savininkė – valio!
Vadinasi, tu – turtinga moteris, tikra svajonių nuotaka! Jeigu jau dėl meilės atsisakei taip brangintų namų, gal ir dar rimtesniems žingsniams esi pasirengusi?
Ne vienas žmogus turi pajusti, kad jau pasiruošęs žengti žingsnį pirmyn, o abu. Kurti šeimą turi būti dviejų žmonių sprendimas. Man santuoka yra labai svarbu.
Bet ji tave turėtų šiek tiek gąsdinti: juk tai reikštų, kad, važiuodama namo, niekada nebeužsuksi į naktinį klubą Senamiestyje...
Žinoma, užsuksiu! Santuoka nėra subobėjimas. Skaičiau kunigo Ričardo Doveikos žodžius: jeigu žmonės, prisiekdami amžiną meilę, mano, kad dabar jau bus „šakės“, moters lauks tik puodai, vaikai ir sauskelnės, o vyrui baigsis visi draugų susibūrimai ir krepšinio žiūrėjimai, jie labai klysta. Aš nenorėčiau eiti prie altoriaus su tokia nuostata. Nenorėčiau ir mergvakario aimanų: „Štai paskutinė jos diena laisvėje...“ Tai – nesąmonė. Santuokoje, kaip ir artimoje draugystėje, privalai jaustis laisvas, bet kartu – ir atsakingas už savo poelgius. Tikiuosi, mano santuoka – kada ir su kuo bebūtų – bus gana liberali, tačiau su griežtomis taisyklėmis, kurių nevalia pažeisti.
Iš pažiūros atrodo, kad Artūras – iš tų konservatyvesnių vyrukų, kurie savo gyvenime mėgsta tvarką. Žodžiai „laisvė“ ir „liberalumas“ prie jo kažkaip nelimpa...
Taip, dabar mano laisvė yra šiek tiek apribota, bet aš to norėjau – ne tiek dėl jo, kiek dėl savęs. Gal ir norisi savaitgalio vakarą kur nors nutrūkti, bet pati suprantu, kad poilsis man labai reikalingas. Ir apkalbų, skandalų mažiau – tai irgi tik į gera. Jau seniai ką nors blogo apie save girdėjau, o anksčiau girdėdavau po kiekvieno savaitgalio... Kiekvienam žmogui reikia harmonijos. Aš – emocionali, išsibarsčiusi, o santūrus ir ramus Artūras mane labai gražiai surenka į krūvą. Mes vienas kitą papildome: aš jį pajudinu, palinksminu, o jis mane nuramina. Aišku, kartais jam sunku su manimi... O man kartais sunku su juo (šypsosi).
Taip norisi pasilinksminti, o jis liepia eiti miegoti dešimtą valandą vakaro?
Jis sako: „Man rytoj – treniruotė...“ Aišku, būtų visai neblogai, jeigu kartais mane ir vieną kur nors išleistų! Būtų visai neblogai (pakartoja prisitraukusi diktofoną). Kartais pirmadieniais pasidarome mergaičių vakarėlį: žiūrime „Nusivylusias namų šeimininkes“, gaminame valgį, taisyklė „nevalgyti po šešių“ tada nebegalioja... Kai serialas baigiasi, nejučia jau laukiu SMS žinutės. Ir ji ateina: „Ar dar ne laikas namo, nes filmas tai baigėsi?..“ Tačiau kol kas tas jo rūpestis man labai patinka. Jis teisus: pripažinkime, mane iš tikrųjų reikia prižiūrėti... Geriau jau tegul rūpinasi, negu nusispjauna, kur aš ir su kuo. Man baisiausia, kai žmonėms po dešimties bendro gyvenimo metų visai neberūpi, kur bastosi antroji pusė. Matau kur kas gražesnį pavyzdį: Ingridą. Vyras jai nuolat skambina: „Kur tu? Kada grįši? Kodėl taip ilgai?“ Jie tiesiog žydi vienas nuo kito. Ir savo tėvus mokau: „Nesipykite, gražiai sugyvenkite, juk jūs jau trisdešimt penkeri metai kartu!“ Reikia tik džiaugtis, kad esame šeima, o ne padrikai išsibarstę žmonės. Per Kalėdas visuomet už tai dėkoju Dievui. Pernai pasižadėjau lankytis bažnyčioje – ir lankausi: kokia aš pareiginga Pareigytė ir kaip gera tokiai būti, net pati stebiuosi... Einu į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, bet ne per mišias, o tuomet, kai ji tuščia. Einu, nes turiu už ką pasimelsti. Labiausiai prašau sveikatos tėvams, kad jie dar spėtų pamatyti anūkus.
Santuokoje, kaip ir artimoje draugystėje, privalai jaustis laisvas, bet kartu – ir atsakingas už savo poelgius. Tikiuosi, mano santuoka – kada ir su kuo bebūtų – bus gana liberali, tačiau su griežtomis taisyklėmis, kurių nevalia pažeisti.
Prie kurio stalo susirenkate per Kalėdas?
Prie abiejų – važiuojame ir pas Artūrą į Mažeikius, ir pas mano tėvelius į Klaipėdą. Man tai – šventiški vakarai, kai gali išsikalbėti, išsakyti, padėkoti... Už viską.
O kaip tave priima Mažeikių giminė? Tokia žymi marti turėtų būti didelis „įvykis“?
Koks ten įvykis – patys turi žymų sūnų (šypsosi). Man malonu pas juos būti – juk tai mylimo žmogaus artimieji. Mūsų santykiai gražūs – kai žmonės paprasti ir geri, su jais lengva bendrauti.
Anyta bent truputį kišasi į judviejų santykius, dalija tau patarimų?
Ne, tik ragina, kad liepčiau Artūrui pačiam tvarkyti kambarius, o ne vaikščiočiau iš paskos ir rinkčiau jo išmėtytus drabužius (juokiasi).
O šiaip – eini iš paskos ir renki? Tai, ką namuose radai, grįžusi iš trijų savaičių kelionės po Ameriką?..
Skalbiau gal savaitę, surinkusi iš visų kampų, – dar dabar tebedžiūsta (juokiasi). Ir valgį tik aš gaminu: Artūras nuperka produktų, o aš pagal tai susigaudau, kokio patiekalo jis norėtų. Pripranta vyrai prie gero... Visada taip: santykių pradžioje moterys juos išlepina, o paskui joms tenka su tuo taikstytis. Matau, kaip mama yra išlepinusi tėtį: jis pats net šakutės nepasiima. Ir aš ne kitokia – lepinu ir lepinu. Bet taip norisi lepinti! Tikiuosi, kad ir jis mane palepins...
Palepina?
Kai paprašau ir paaiškinu – kaip, tada palepina (šypsosi). Geras jis vyras, viskas su juo gerai.
Ir tu tokia gera mergaitė pasidarei... Ar bent vienas velniukiškas bruožas tavyje dar liko?
Liko. Pavyzdžiui, iki šiol manau, kad keiksmažodžiai yra gerai – jie atitolina infarktą. Ir dar prisipažįstu, kad man sunku iš linksmo vakarėlio išeiti namo. Jeigu ne Artūras, turbūt ilgai neičiau. Jei jau pradedu linksmintis – tempiu iki pergalės, visus išguldau, tik tada pati galiu ramiai eiti miegoti. Tačiau net nežinau, ar noriu šito bruožo atsikratyti – gal jis nėra toks jau blogas?..
