Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Nomeda Marčėnaitė: reakcija, pavadinkime, buvo teigiama (papildyta rugsėjo 8 d.)

Nomeda Marčėnaitė
Gedmanto Kropio nuotrauka / Nomeda Marčėnaitė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Net nepatogu: tokia maža knygelė, o tiek dėmesio“, – šypteli dailininkė, buvusi TV laidų vedėja, „Išsipildymo akcijos“ globėja Nomeda Marčėnaitė (46), kai susėdame pasikalbėti apie didelį pastarųjų mėnesių jos rūpestį ir dar didesnį džiaugsmą – knygą „Lėlė“, kuri bus išleista jau šį rudenį.

Tekstas leidyklai atiduotas ir profesionalų išgirtas taip, kad net savimi pasitikinti Nomeda nuleido akis. Dabar – iliustracijos. Jas kurti, tobulinti – nepaprasta laimė, tik kad to laiko pakaktų...

Kad ryškiaspalvių keramikos darbų autorė ėmėsi plunksnos ir parašė knygą vaikams, iš dalies „kalti“ jos brangiausieji: sūnūs Dovas (25), Titas (12), duktė Ula (12), anūkėlė Frida (9 mėn). „Dovui ir mažiesiems vaikams pasakodavau istorijas – kaskart vis kitokias. Herojai būdavo tie patys, bet vykdavo jų gyvenimas. Ula ir Titas, jau būdami nemaži, laukdavo, kol namuose dings elektra ir aš, pametusi visus darbus (juk kai tamsu, kur dingsi?), jiems papasakosiu apie šuniuką, kačiuką ir jų draugę voveraitę. Tai – ištisas serialas, begalinė istorija, kurios tęsinio jie vis prašydavo. Būdavo, po sunkesnės dienos fantazijos – nulis, bet vaikai: „Maaama...“ Ir ką, riesdavau pasakojimą iš to, ką per pastarąsias valandas mačiau. O jie: „Ir mums tas pats atsitiko! Gal jie čia kažkur mūsų miške, prie mūsų upelio gyvena?..“

Frida dar labai mažytė, ir matau kol kas ją palyginti retai. Noriu istorijų ir jai. Jų bus. Tik pasakojimas, kurį sudėjau į knygelę, skirtas ne kuriam nors vaikui. Tiesą sakant, rašydama negalvojau apie jokį konkretų žmogų.“

Koks tas laukimo, kol „Lėlė“ pasirodys knygynuose, jausmas?

Kad ir ką daryčiau, jaučiu nežmonišką atsakomybę. Visada ji didžiausia – sau. Kasdien bijau visokių dalykų, bet rezultato, kurį gausiu iš leidyklos, – ne. Nesuku galvos, kas ką pasakys, nes žinau: knygelei paklojau visas savo jėgas, visą vasarą.

Į iliustracijas dabar esu žiauriai įkritusi. Žinau, tai iš manęs dar pareikalaus daugiau kraujo, nors dailė – mano profesija. Sau keliu žvėriškus reikalavimus. Pradėjau labai ambicingai: maišau fotografiją su piešiniu, o tai – labai sunkiai sulipdomi dalykai. Kad neatsitiktų kaip kadaise „Panoramoje“: studijoje sėdi diktorius, o už jo – nieko bendra su tuo žmogumi neturintis miesto peizažas. Tiek laiko praleidžiu prie fotošopo, kad jis man prilipo prie nagų. Prie piešinių sugaištu ne mažiau. Juos skeneriu keliu į kompiuterį, tada dėlioju. Negaliu bet kaip!

Pavyzdžiui, vienam puslapiui iliustruoti reikėjo vabalų. Vaikai ir aš pati pusę vasaros juos rinkome, fotografavau, kėliau į piešinį. Montavau piešinį iš 67 sluoksnių. Kol kas ten – megabaitų megabaitai. Kai baigiau viską dėlioti, priėjo Titas: „Mama, mes tiek laiko rinkome vabalus dėl šito vieno piešinio?“ Kažkas iš pažįstamų dar pasišaipė: „Tu čia ką – enciklopediją darai?“

Kai kuriais atvejais įdėto darbo nesimatys, gal tik profesionalai jį pajus. Knygai naudojau ir savo vaikų piešinius. Juk tekste pinasi mano pamąstymai ir aprašomos mergaitės mintys. Man pačiai visada patiko iliustracijos, kur galima ilgai blusinėtis – atverti kartą, pamatai vienus dalykus, kitąsyk randi daugiau. Iliustracijomis pataikavau vaikams, ne suaugusiesiems.“

Na, o tekstai kuriai amžiaus grupei?

Rašiau tarsi vaikams, bet visą laiką koketavau su suaugusiaisiais. Pati mėgstu rašytojus, kurie, kurdami mažiems, niekada nepamiršdavo didelių. Vaikai ras tai, ką norės. Bet kažką ras ir tie, kurie jiems, mažiausiems, tą knygelę skaitys.

Apie ką bus „Lėlė“? Kodėl ji taip vadinasi?

Parašyti šią knygelę buvau sugalvojusi ankstyvą pavasarį, dar praktiškai žiemą. Mintis tą padaryti driokstelėjo į galvą staiga. Ir labai juokingai. Kai baigiau lipdyti skulptūrą – meškiuką su moters galva, vieną rytą atsibudusi (nežinau, kaip pavadinti būseną, kai nebemiegi, bet matai, – man taip nutinka) pamačiau, kaip mainosi viskas – kūnai, galvos. Pajutau, kad tai yra istorija. Ir pradėjau rašyti.

Iš esmės knyga – apie savęs paiešką. Mergaitė, dar visai mažas vaikas, išvežama į kaimą. Man ta kelionė buvo labai įdomi. Jau vėliau leidyklos stilistės klausė: „Tu turėjai tokį kaimą?“ Jos „apako“, kad vaikystėje aš kaimo apskritai neturėjau. Toliau sako: „Bet scena, kur šieną veža, atrodo, tu ten buvai.“ Aprašyta gal labiau svajonė apie kaimą, kad ten apskritai geriausia savęs ieškoti. Sudėliota minimalistiškai, apčiuopom, surašyta mano patirtis, viskas, ką prisimenu iš vaikystės, kas man pačiai svarbu. Knyga, žinoma, su happyend’u – nebūtų vaikams... Ir ne tik dėl to. Man patinka geros pabaigos.

Na, o kodėl „Lėlė“? Viskas prasideda nuo mergaitės, bet lėlė – labai svarbi. Mergaitė randa lėlės galvą ir ši pamėtėja mintį, kad ne viskas gerai, reikia rasti kūną.

Rašėte lengvai, vienu ypu, ar teko prisiminti frazę „kūrybinės kančios“?

Rašyti buvo žiauriai gera. Ne kančia, o didelis malonumas, nuo kurio negalėjau atsiplėšti. Tiesą sakant, tas periodas man nebuvo lengviausias. Bet rašymas labai traukė ir padėjo gyventi. Gyvenau toje savo knygoje. Mačiau tuos vaizdus, mačiau viską pati. Dėl to išėjo toks makaliūzas tarp manęs, tos mergaitės, dar kažko.

Kas buvo pirmieji skaitytojai? Kaip vertino artimiausieji?

Dar per savo parodos atidarymą pavasarį leidyklos „Tyto alba“ direktorei Lolitai Varanavičienei pasakiau: „Lolita, aš tau piršiuos.“ Ji reagavo ramiai: „Pirškis, seniai laukiu.“ Nusiunčiau rankraštį pirmadienį, penktadienį buvome sutarusios susitikti. Skambina ji man antradienio rytą: „Tu mane apgavai. Iš tavęs šito nesitikėjau.“ Sesers Rusnės nuomonė man buvo svarbi, o po jos reakcijos jaučiausi taip, tarsi būčiau laimėjusi milijoną. Man nelengvu laikotarpiu tie žodžiai buvo didžiausias apdovanojimas ir džiaugsmas.

Jei pradėčiau kalbėti apie savo vaikų reakciją, būtų plikas gyrimasis, o tai man nepatinka. Reakcija, pavadinkime, buvo teigiama...

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką