Šis interviu bene žymiausioms Lietuvos dvynukėms Justinai ir Gabijai (aktorės Kristinos Savickytės-Damanskienės ir ryšių su visuomene specialisto Lino Damanskio dukrelėms) – pirmasis. Galbūt dėl pirmojo karto jaudulio, o gal dėl kitų priežasčių mažąsias pleputes, „Tele bim bam“ ekspertes, tikras „sparnuotų“ frazių specialistes, kurios turi savo nuomonę visais gyvenimo klausimais, prakalbinti buvo nelengva. Seserys į kiekvieną klausimą atsakydavo prieš tai tarsi suokalbininkės atidžiai pažvelgusios viena į kitą – lyg ieškotų pritarimo. Kartais mergaitėms prireikdavo šalia sėdinčios mamos paraginimo netylėti. Ilgainiui dvynės pamažu išdrąsėjo.
Netrukus visos keturios pradedame šnekučiuotis apie šią savaitę TV3 eteryje pradėtą rodyti naują lietuvišką serialą „Emilija“. Linksmosios čiauškutės jame vaidins mažąsias pagrindinės herojės sesutes. Tačiau pokalbis sukosi ne tik apie tai. Kitą savaitę, antradienį, pirmąją naujų mokslo metų dieną, Justina ir Gabija minės devynerių metų sukaktį. Būsimosios trečiokės tikina mokyklos visiškai nepasiilgusios. Na, nebent draugų ir... konkursų. Mergaitės žino, kad šis ruduo joms bus nelengvas. Juk serialo filmavimas dar nesibaigė, o mamai ir tėčiui pažadėta gerai mokytis.
Gimtadienis – ypatingą dieną
– Ar laukiate rugsėjo pirmosios?
Gabija: – Visiškai ne.
Justina: – Labai laukiame. Juk mūsų abiejų gimtadienis tą dieną. Negi pamiršai?
Gabija: – Beveik visi svečiai eina į mokyklą. Negalėsime švęsti. (Šiek tiek patempia lūpą.)
Kristina: – Taigi jūsų šventę nukėlėme į savaitgalį. Galite būti ramios, ji tikrai bus.
Justina: – Paskui dar bus ir mamos gimtadienis.
Gabija: – Žinai, darželyje buvo dar viena mergaitė, kuri yra gimusi tą pačią dieną, kaip ir mes.
– Vadinasi, mokyklos visiškai nepasiilgote?
Gabija: – Pasiilgome draugų. Aš dar vieno dalyko labai labai laukiu. Konkursų.
Justina: – Man sakė, kad bus kvadrato varžybos.
Gabija: – Tačiau komandoje gali būti tik penki žaidėjai. Reikės stengtis, kad į ją pakliūtume.
– Mokyklai būtini daiktai jau supirkti? Ar labai buvote įnoringos, kai vaikščiojote su mama po parduotuves?
Gabija: – O ką tai reiškia? (Juokdamasi atsisuka į mamą.)
Kristina: – Tai reiškia, ar daug norų turėjote, ar ilgai rinkotės daiktus? (Paaiškina.) Neslėpsiu, man kur kas paprasčiau, kai į parduotuves supirkti būtiniausių daiktų einu viena. Nors kartais visos išsiruošiame. Justina iš karto apsisprendžia, kurio daikto iš leistinų rinktis nori, Gabija – priešingai: dvejoja, dešimtis kartų persigalvoja, kol išsirenka.
 |
| „Scanpix“ nuotr./Kristina Savickytė-Damanskienė su dukterimis. |
– Kokia pamoka labiausiai patinka?
Gabija: – Man 6 matematika. Aš moku labai gerai skaičiuoti ir nė vienos klaidos nepadarau.
Justina: – O man lietuvių kalba. Žinai, kiek daugiausia klaidų buvau padariusi, kai rašėme diktantą? Dvylika.
Gabija: – Aš – šešiolika.
Abi: – O mažiausiai – nė vienos. Dar mums dailė labai patinka, bet po pamokos būna sunku sutvarkyti stalą. Nepatinka.
Knyga prieš televizorių
– Ar daug knygučių perskaitėte per atostogas? Mokslo metams baigiantis mokytoja turbūt liepė skaityti. Tai turėjo būti tarsi vasaros namų darbai.
Gabija: – Mums neužduoda namų darbų.
Justina: – Mokytoja sakė, kad šiais metais jau užduos. Reikės ruošti.
Gabija: – Bet televizorius juk šimtą kartų geriau.
Justina: – Mama, žinai, ko labiausiai gailiuosi? Dabar, kai grįšime iš mokyklos, nebematysime filmukų. Juk eisime į antrą pamainą.
Kristina: – Va, va. Nors man antra pamaina bus nemenkas galvos skausmas, ačiū Dievui, kad į mokyklą eisite po pietų. Mažiau žiūrėsite „teliko“. (Kreipiasi į dukreles.)
Jos rastų kur kas daugiau laiko skaityti knygas, jeigu mažiau „mirktų“ prie televizoriaus. Namie turime sumaniusios tokią elgesio ugdymo sistemą. Vienas Justinos ir Gabijos kasdienių darbelių – skaitymas. Pastebėjau, norint, kad vaikas įprastų skaityti knygą, iš pradžių reikia šiokios tokios prievartos. Deja, jos visiškai nereikia kompiuteriui ir televizoriui. Prie šių „stebuklų“ priprantama akimirksniu. Bus matyti, kaip mums seksis su ta antra pamaina. Planuojame pradėti eiti į muzikos mokyklą, norėtume ir toliau lankyti vaikų studiją „Žolynėlis“, kuri buvo įkurta prie valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“. Nežinau, ar į pastarąją spėsime, nes repeticijos prasidės beveik tuo pačiu metu, kai mergaitėms baigsis pamokos. O dar ir filmavimasis seriale nesibaigė. Teks kaip nors suktis.
– Kaip dvynukės tapo serialo aktorėmis?
Kristina: – Sulaukėme kvietimo ateiti ir dalyvauti atrankoje. Nuėjome.
– Ar labai jaudinotės per atranką?
Abi: – Ne.
Kristina: – Na, taip sakydamos jos truputuką gudrauja. Juk žinau, kad buvo baisu.
– Užaugusios norėtumėte būti aktorės, kaip ir mama?
Gabija: – Aš dar nežinau, kuo būsiu.
Justina: – O aš norėčiau būti aktorė.
Greičiau išalksta
– Ilgai svarstėte, ar leisti dukroms vaidinti?
Kristina: – Abi nepaprastai veržėsi vaidinti. Tačiau mudu su vyru apsisprendėme ne iš karto. Serialas pradėtas filmuoti vasarą, darbai bus tęsiami ir rudenį. Pirmiausia reikėjo viską labai gerai apsvarstyti: ar turėsime atostogų, ar galėsime per jas kur nors išvažiuoti, nes pavasarį lyg ir planavome, ar prasidėjus mokslo metams suderinsime vaidybą su mokykla. Antras dalykas, kuris nedavė ramybės – tai dukrelių grįžimas į televiziją. Praėjusius metus nuo jos tarsi ilsėjomės, nesifilmavome „Tele bim bam“ laidai. Būdamos toje „dėžutėje“ Justina ir Gabija vėl sulauks aplinkinių dėmesio. Nežinau, ar tai gerai. Kadangi abi pažadėjo labai gerai mokytis ir neriesti nosies, sutikome. Norėjosi, kad vaikai išbandytų save.
– Vadinasi, nuo žvaigždžių ligos mažosioms aktorėms vaistų rasite?
Abi: – O kas ta žvaigždžių liga? Niekada apie ją negirdėjome. (Purto galvas.)
Kristina: – Argi? Juk ne kartą esame apie tai kalbėjusios. Negi po interviu teks priminti? (Šypsosi.)
 |
| K. Savickytė su dukromis Justina ir Gabija |
– Kai dukros debiutavo kaip aktorės, judviem su vyru veiklos, spėju, padaugėjo?
Kristina: – Bent jau man tai tikrai. Pirmiausia turiu prižiūrėti, kad išmoktų tekstą. Sėdime kartu prie scenarijaus, kiekvienai pabraukiu jų žodžius. Vežioju į filmavimus.
– Ar sunku mokytis žodžius, kuriuos reikia sakyti vaidinant? Tekstai ilgi?
Justina: – Kaip kada. Mudvi su Gabija kiekviena pasiimame savo scenarijų, skaitome ir garsiai kartojame. Stengiamės įsiminti visus žodžius ir tada mėginame juos pasakyti jau nežiūrėdamos į tai, kas parašyta. Paskui paprašome mamos, kad pabūtų Emilija ar kuo nors kitu.
Kristina: – Padedu įsiminti tekstą, tačiau stengiuosi nemokyti, kaip reikia vaidinti. Tiesa, jos ir pačios neklausinėja, neprašo patarti. Labai jau nori būti savarankiškos, viską daryti pačios, nes mano esančios visažinės. Tegu. Nesikišu į šį procesą. Juo labiau kad filmavimo aikštelėje yra žmonių: režisierius, operatoriai, garso operatorius ir pan., kurie visada pasako, jei kas ne taip. Kaip vyksta filmavimas, stebėjau tik pačią pirmą dieną. Buvo be galo įdomu žiūrėti į savo vaikus iš šalies. Mačiau, kaip jos jaudinasi. Vėliau, jei filmavimas trukdavo visą dieną, nuveždavau į vietą ir palikdavau, paskui atvažiuodavau pasiimti. Jei filmuodavo tik kelias scenas, palaukdavau, kad nereikėtų važinėti pirmyn atgal.
Džiaugiuosi, kad dukros suprato, jog vaidinti nėra taip lengva, kaip iš pradžių manė, aktoriaus darbas toks pat rimtas ir atsakingas, kaip ir kitų profesijų žmonių. Juk ir tekstą reikia mokytis, ir filmavimo aikštelėje kartais palaukti tenka, ir nuovargis nemažas. Tačiau jos per pirmuosius kartus nepalūžo, atsilaikė. Sparčiai mokosi... ir labai greitai išalksta. Nuolat abi ar po vieną zyzia: „Noriu valgyti. Noriu valgyti.“ (Šypteli.) Matyt, nervinė įtampa veikia.
– Gal prasidėjus filmavimams dvynės mažiau eibių namie krečia? Juk būna pavargusios.
Kristina: – Kam jau kam, bet šėlionėms joms nei jėgų, nei noro niekada netrūksta. Filmavimai vyko įvairiai: keletą dienų iš eilės ar savaitę, bet buvo ir pertraukų. Spėjome ir paatostogauti, ir vienus bei kitus senelius aplankyti.
Saldainiai už ašaras
– Ar vyresni kolegos aikštelėje saldainiais vaišina?
Gabija: – Kartą, kaip pravirkom, davė.
Justina: – Ne taip buvo. Pagal scenarijų reikėjo verkti. Režisierius sakė, jei pravirksit, nupirksiu jums saldainių, o jei ne, jūs – man.
– Ar sunku verkti, kai nenori?
Gabija: – Reikia galvoti apie kokį nors labai liūdną dalyką.
– Ką pirksite už pinigėlius, kuriuos uždirbsite?
Justina: – Aš žinau, ką noriu pirkti – apelsinų sulčių spaudyklę.
Kristina: – Mama jau patvarkė vaikų finansinius reikalus. (Juokiasi.) Dalį pinigėlių išleidome atostogoms. Keliavome po Europą, lankėmės atrakcionų parke. Mergaitės turėjo kišenpinigių, kuriuos galėjo leisti, kaip norėjo. Likusią sumą, manau, taip pat galės leisti savo nuožiūra.
Gabija: – O aš pirksiu PSP (žaidimų aparatą – aut.).
Kristina: – Pirmą kartą girdžiu. Juk jis labai brangus, kainuoja apie tūkstantį litų. Teks ilgai taupyti.
Gabija: – Tėtis man sakė, kad galėsiu.
Kristina: – Vadinasi, jau susitarei, tik aš nieko apie tai nežinau. Planas chuliganas jau yra.
– Kuris serialo aktorius labiausiai patinka?
Abi: – Man – ji (Rodo pirštu viena į kitą.)
Kristina: – Iš tikrųjų partnerių, su kuriais filmavosi, dar nebuvo labai daug. Daugiausia teko bendrauti su Juste Zinkevičiūte (Emilija). Dar su Ramūnu Abukevičiumi, Ramūnu Cicėnu.
– Girdėjau, kad judviem labai patinka aktoriai Ramūnas Cicėnas ir Sergejus Ivanovas.
Abi: – Mes jų nepažįstame. (Susigėsta.)
Justina: – Mama, kodėl tu taip pasakei?
Kristina: – Jūs pačios man taip sakėt. Žiūrėdavote „Nekviestą meilę“ ir Sergejus jums abiem labai patiko. Ramūnu taip pat žavitės. Nebeslėpkite. (Visos nusikvatoja.)
