Vardas, pavardė: Oksana Zlatkovaitė.
Gimimo data, vieta: 1983 06 27, Vilnius. 26 m.
Šeima, kurioje gimė: tėvai – Viktoras ir Marytė, sesuo Rūta (36) dirba Policijos departamente.
Šeiminė padėtis: netekėjusi.
Išsilavinimas: Mykolo Romerio universitete baigė teisės ir valdymo specialybę.
Veikla: laidos „Rožių kerai“ vykdančioji prodiuserė.
 |
| FHM nuotrauka/Oksana Zlatkovaitė |
Visi stebėjo Jūsų meilės istoriją. O ką gali papasakoti apie savo gyvenimą iki tos dienos, kol sutikai Egmontą?
Iki tol aš gyvenau tarsi šiltnamyje. Gyvenau taip gerai, kad net baisu darėsi. Savo draugėms sakydavau: „Tikrai ateis ta diena, kai mano tobulas gyvenimas sugrius.“ Buvau mergaitė, mačiusi tik šviesiąją gyvenimo pusę. Maniau, kad gimiau su marškinėliais. Dar mokykloje susipažinau su vaikinu, su kuriuo draugavau penkerius metus, kartu gyvenome, svajojome apie bendrą ateitį. Išsiskyrėme labai gražiai – be ašarų ir pykčių. Iškart po to sutikau kitą berniuką. Per dvejus metus mes nebuvome nė karto susipykę. Ir tada į mano gyvenimą lyg uraganas įskriejo Mantas (taip draugai vadina Egmontą – aut. past.). Jis man parodė visiškai kitą gyvenimo pusę.
Naktiniai klubai, vakarėliai iki paryčių?
Taip. Jis išmokė mane elgtis spontaniškai. Penktadienio pietūs, sėdime namuose. Ką veikiame? Ogi važiuojame į Rygą! Per valandą susidedame daiktus ir išlekiame savaitgaliui. Daug kam tai gali sukelti juoką – lyg ir nieko ypatinga, tačiau iki tol mano dienotvarkė visada būdavo suplanuota iki smulkmenų, gyvenau laikydamasi griežtų taisyklių. Egmonto dėka pažinau žmones, įsitikinau, kad ne visi linki gero.
Ar Jūsų draugystę galima pavadinti nelaimingos meilės istorija?
Ne. Keista, bet manau, kad įvyks kažkas tokio, dėl ko labai verksiu. Tikiuosi, jog baiminuosi be reikalo. Mano gyvenime buvo trys mylimi vyrai, nė vienas iš jų manęs neįskaudino, nenuvylė.
„Aš niekada nedrįsau ir neišdrįsiu viešai pasakyti, kad Egmontas ar būsimas mylimasis man ištikimas.“
Ar Jūsų meilės istorijoje padėtas taškas?
Kai pirmą kartą išdrįsau duoti interviu, su Mantu draugavome jau dvejus metus. Gal tai tik sutapimas, bet pastebėjau, kai žurnalistams papasakojome apie savo meilę, mūsų santykius ištiko krizė. Turbūt mistiškai skamba, tačiau aš tikiu, jog pavydūs žmonės gali nužiūrėti, nugvelbti laimę. Taigi daviau sau žodį, kad jei kada nors vėl skraidysiu padebesiais iš laimės, viešai apie tai nekalbėsiu ir to neleisiu daryti mylimajam. Aplink per daug negerų žmonių, kurie man nelinki laimės.
Prieš mėnesį Egmontas man labai atvirai pasakė: „Noriu tikėti, kad Oksana man ištikima. Jei ir vėl tapsime pora, tai šįkart – visiems laikams.“ Ką gali atsakyti į jo žodžius?
Jei tokius žodžius žmogus gali pasakyti viešai, vadinasi, mes apie mūsų santykius vis dar kalbame, diskutuojame. Aš niekada nedrįsau ir neišdrįsiu viešai pasakyti, kad Egmontas ar būsimas mylimasis man ištikimas. Aš apie tai nešneku tik todėl, nes negaliu kalbėti už kitą žmogų. Žodžiai, pažadai – tai dar ne viskas. Tiesiog nenoriu likti kvailelės vietoje, jei jis vis dėlto turi pašonėje kažkokią mažulę, kuriai mano žodžiai sukeltų skanų juoką. Gerbiu vyrus, kurie stengiasi ir sugeba apsaugoti savo moteris nuo pašaipių žvilgsnių, kuriuos sukelia jų „vyriški“ nuotykiai.
 |
| Viganto Ovadnevo nuotrauka/Oksana Zlatkovaitė ir Egmontas Bžeskas |
Nuo to laiko, kai nebesate pora, ar Tavo širdelėje kirbėjo toks nerimas: „Su kuo Egmontas leidžia vakarus?“
Visą laiką buvo ir yra tas nerimas. Man negėda pasakyti, kad tas žmogus man be galo svarbus ir artimas. Kai žmonės išsiskiria, laikas užgydo žaizdas. Mūsų atvejis kitoks, nes mes bendraujame kiekvieną dieną. Kai sutiksiu kitą žmogų ir jį pamilsiu, visą savo rūpestį, kurį vis dar atiduodu Mantui, skirsiu.
Ar nori sutikti tą kitą žmogų?
Kol kas nenoriu. Tai pirmas kartas mano gyvenime, kai neturiu antrosios pusės. Gyvenu smagiai: pasikviečiu į svečius draugių, geriame vyną, plepame, šėlstame klubuose.
Pradėjai dirbti televizijoje. Radai savo pašaukimą?
Manau, taip. Man tai labai patinka. Visuomet ieškojau darbo, kuriame nereikėtų sėdėti nustatytomis valandomis, kuriame galėčiau atskleisti savo organizacinius sugebėjimus. Kokio darbo norėjau, tokį ir gavau. Deja, tas projektas jau baigėsi. Dabar esu bedarbė, todėl aš atvira įdomiems pasiūlymams.
