Viskas iš pradžių buvo gražu: bendravimas, komplimentai, flirtas, bet po to jis užsimanė sekso, o aš to nenorėjau. Staiga vaikinas užlaužė man rankas ir pagrasino, kad jei nesutiksiu su juo lytiškai santykiauti, jis „padarys mane“ visais įmanomais būdais. Aš buvau labai išsigandusi ir net nesipriešinau, visos jėgos kažkur išgaravo. Dabar negaliu sau atleisti, kad buvau tokia neatsargi, kad gerai nepažindama žmogaus, ėjau į jo namus ir beveik su juo nekovojau. Gėda net kam nors papasakoti apie tai. Kaip man gyventi toliau ir pasitikėti vaikinais? Eglė
Sveika, Egle.Visų pirma, nereiktų net kelti tokio klausimo, ar tai buvo seksualinė prievarta. Žinoma, tai buvo smurtas – tiek psichologinis, tiek fizinis. Jokia prievarta nėra ir negali būti pateisinama. Taip kaip atsitiko tau, atsitinka daugeliui prievartos aukų. Netikėtumas, išgąstis, pasimetimas bei suvokiama jėgų persvara taip gali paveikti psichiką, kad moteris net nebando priešintis. Mažai moterų tokioje situacijoje mobilizuojasi aktyviam priešinimuisi. Tipinės reakcijos yra apmirimas, sustingimas, suakmenėjimas. Taigi tu nesipriešinai, nes buvai apimta siaubo, baimės, kad tu gali būti fiziškai sužalota, žiauriai išniekinta, pažeminta.
Neretai pačios prievartos aukos mano, kad jos išprovokuoja prievartą ir yra atsakingos už tai, kaip su jomis pasielgiama. Savęs kaltinimas šiuo atveju veikia kaip psichologinė gynyba nuo žiaurios realybės, kad aplinkinis pasaulis nėra saugi vieta, kad yra situacijų, kurių negalime kontroliuoti. Tarkim, tau gali atrodyti, kad jei būtum neflirtavusi, taip nebūtų atsitikę. Bet juk tai tik bandymas nesijausti bejėge.
Tau svarbu suvokti, kad nesi kalta dėl to, kas atsitiko. Sveika emocinė reakcija šiuo atveju yra pyktis tavim pasinaudojusiam vaikinui. Siūlau būtinai pasidalinti apie tai, kas įvyko su kuo nors, kuo pasitiki. Jei tokio žmogaus nėra, nueik pasikalbėti su psichologu. Pats papasakojimas žmogui, kuris supranta ir atjaučia, gali gydyti, padėti integruoti traumą. Įvardinti dalykai paprastai suteikia palengvėjimo jaumą, juos galime pamatyti tarsi „iš šono“, tokiu būdu kiek atsitraukti nuo savo skaumo. Pokalbis galėtų padėti tau išlaisvinti nuslopintus jausmus: pyktį, gėdą, skausmą bei koreguoti neteisingus įsitikinimus. Visa tai padėtų susigrąžinti tau pasitikėjimą savimi, o vėliau – patikėti, kad ne visi vaikinai yra prievartautojai. Stiprybės tau!
Dėkoju nuolatiniams mano komentarų skaitytojams ir atsisveikinu iki rugpjūčio 18 dienos, Ramunė.
