Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Pix studijos“ vadovė Eglė Žiūkaitė: „Buvau pasiekusi visišką emocinį dugną“

Eglė Žiūkaitė
Gedimino Žilinsko/Žurnalo „Laima“ nuotr. / Eglė Žiūkaitė
Šaltinis: „Laima“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Buvau pasiekusi visišką emocinį dugną“, – nebijo prisipažinti „Pix studijos“ vadovė Eglė Žiūkaitė. Tiek prieš dešimtmetį, tiek prieš ketverius metus jos gyvenimas buvo gerokai kitoks. Bet tinkami pasirinkimai, kaip puikiai sužaista šachmatų partija, pakeitė kasdienybę.

Egle, kažkada, dar būdama trylikos, pradėjote dirbti modeliu. Sekėsi. Tuomet nemažai jūsų bendraamžių kolegių išvažiavo dirbti į užsienį, kai kurios susikrovė turtus. Niekada nesigailėjote likusi?

Kai buvau keturiolikos, sulaukiau pasiūlymo dirbti svetur, tačiau būtų tekę mesti mokslus. Aišku, kad tėvų prioritetas buvo mokykla, o ne manekenės karjera. Likau. Paverkiau ir nusiraminau. Paskui įstojau studijuoti ekonomikos. Vėlgi – gal iš šimto baigusių mokyklą tik vienas tvirtai žino, ko nori gyvenime. Visi kiti eina ten, kur kreipia tėvai: teisė, ekonomika, verslo vadyba...

Aš nebuvau išimtis. Bet viskas tik į gera! Juk galiausiai vis vien atsiduri ten, kur tau norisi. Mano brolis, pavyzdžiui, baigė teisę, o dabar yra fotografas, interneto portalų kūrėjas, daugybės projektų autorius. Aš baigusi ekonomiką pasukau į rinkodarą: įstojau į Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklos magistrantūrą.

Svajojote tapti didžia verslininke?

Tada, prieš kokį dešimtmetį, Eglė buvo visiškai kitokia: taip, ji norėjo būti kieta verslininkė... Ir labai daug uždirbti. Ir labai gerai gyventi.

Argi ne visi to nori?

Nemanau. Turbūt yra tokių, kurie žino, kad su didele materialia gausa ateina ir didelių problemų. Bet kai esi dvidešimt vienų, tu to dar nežinai... Kai ko nors trokšti, pasidaro nebesvarbu, kaip to siekti ir kada.

Buvote bjauri darboholikė, lipanti kitiems per galvas?

Niekam nekenkiau, bet savo tikslų siekiau. Mėgau dirbti viena ir būti pavaldi tik tiesioginiam vadovui: kad daugiau man niekas nieko neaiškintų ir ant galvos nestovėtų. Aš juk pati žinojau, kaip ką reikia padaryti!

Ar tai lėmė sėkmę?

Ne, tai lėmė problemas: jų atsirado iš nepamatuotų norų. Žinote, kaip būna, kai jautiesi tarsi ne savo kailyje? Jei nesiimi jokių pokyčių, gyvenimas duoda per galvą taip, kad ilgai užtenka. Ir man trinktelėjo negailėdamas. Tai buvo ir finansiniai praradimai, ir nesiklostantys asmeniniai santykiai. Bet iš tos duobės išlipau pati, kardinaliai keisdama savo gyvenimą.

Nuo ko pradėjote?

Nuo klausimų. Kiekvienas turi savo dugną. Manau, kad tuomet jau buvau jį pasiekusi. Buvau visiškai emociškai išsekusi, niekas nedomino, viskas aplink atrodė juoda – be jokių prošvaisčių. Be to, atėjo krizė... Paskolos paimtos, namai didžiausi, automobiliai brangiausi. Tada tiesiog sėdi ir galvoji: nuo ko pradėti kapstytis? Tokiomis aplinkybėmis daug kas paprasčiausiai susigadina gyvenimą. O aš pradėjau sau kelti klausimą, kodėl man taip nesiseka. Ėmiau ieškoti priežasčių, o kai ieškai, atsiranda, kas padeda. Bet kol ateini iki taško X, kol pradedi ieškoti, gauni labai daug skaudžių pamokų.

Visą interviu skaitykite naujame, birželio mėnesio, žurnale „Laima“.

Viršelis/Žurnalas „Laima“/ birželis
Viršelis/Žurnalas „Laima“/ birželis
„Laima“
Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką