Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Po skyrybų – viešas spjūvis į veidą (papildyta spalio 21 d.)

Kristina Navickaitė-Tina
Žurnalo "Žmonės" viršelis / Kristina Navickaitė-Tina
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Laikraščiu galima užmušti musę ir žmogų. Šis taiklus posakis, apibrėžiantis žiniasklaidos įtaką, – lyg šaukštas deguto iš pažiūros saldžiame įžymybių gyvenime. Bent kartą gyvenime atvėrusios širdį artimam žmogui, pasidalijusios su juo labai intymiomis akimirkomis, pasikliovusios kitu lyg pačios savimi, kartais jos sulaukia netikėto atsakomojo smūgio – santykiams pasibaigus, buvęs artimas žmogus visas neišsakytas nuoskaudas... išpila viešai. Nuvilta meilė neretai tampa ir šmeižto priežastimi, o valytis purvinas šmeižto dėmes – sunkus ir kartais net beprasmiškas darbas. Jį palengvina nebent viešumas...

Filmas, kuriame kažkas kažko pripainiojo

Šokėjos ir choreografės Kristinos Navickaitės-Tinos (33) skyrybos su dainininku Mindaugu Mickevičiumi-Mino (34) įvyko jau senokai – beveik prieš dvejus metus. Todėl Tinai buvo labai keista praėjusią savaitę iš televizoriaus ekrano vėl išgirsti besiliejančius buvusio mylimojo priekaištus ir laidos autorių sudėliotą istoriją, kuri, anot merginos, nuo tikrosios nutolusi per šviesmečius.

„Per tą dešimtmetį, kai esu žinoma, žiniasklaidos krumpliaračiai mane mala pirmą kartą. Storos odos taip ir neužsiauginau, todėl tokie dalykai skaudina, – prisipažįsta ji. – Žinau, kad nepajėgsiu kiekvienam žmogui paaiškinti, jog ne viskas, kas apie mane kalbama per televizorių, yra tiesa. Viliuosi, kad žmonės, bendraudami su manimi, atsirinks, kas tikra ir kas ne.“

Skyrybų detalių Tina niekada nenorėjo viešinti. Kad iš tiesų išsiskyrė su Mino, nedaugžodžiaudama „Žmonėms“ prisipažino vos prieš pusmetį – ir tai tik todėl, kad nutrauktų žiniasklaidoje vis pasirodančius pranešimus apie jų ryšį, kuris iš tiesų jau buvo pasibaigęs. „Nebegalėjau leisti, kad kažkas, naudodamasis mano gyvenimu, darytųsi sau reklamą“, – pabrėžia ji. Ta pati priežastis garsią šokėją privertė prabilti ir dabar. „Kai pamačiau televizijos reportažą su šiurkščiais ir neteisingais faktais, apėmė jausmas, tarsi žiūrėčiau filmą apie savo gyvenimą, kur kažkas kažko pripainiojo: herojai tarsi tie patys, bet veiksmas kitas, – ji neatsikrato dygaus kartėlio. – Šiurpu, kai konstitucijos man garantuojama teisė į privatų gyvenimą be skrupulų pažeidžiama, o aš net negaliu prognozuoti, kaip ji bus pažeista rytoj. Labai nemalonu, kai buvęs artimas žmogus, padedamas žurnalistų, publikai pateikia, ką nori ir kaip nori. Pradėti „atsišaudymo“ žaidimo lyg ir nėra prasmės, bet nieko nepasakyti irgi nenaudinga. Žmonės gali imti spėlioti – jei ji tyli, gal tai, kas apie ją šnekama, yra tiesa?“

Šmeižtu Tina gali pavadinti daugelį apie save išgirstų dalykų. „Šmeižtas, kad esu melagė, kad nesirūpinu buitimi, kad draugystės pradžioje pati „nukabinau“ vargšą Mino, kad giriuosi savo namais, – beria nedvejodama. – Man iki šiol sunku patikėti, kad norėdami pasidaryti neva reikšmingą piarą, buvę artimi žmonės ryžtasi bjauriems poelgiams ir viešųjų ryšių triukams.“ Turto dalybos, skaičiavimas, kiek lėšų ir jėgų kuris sudėjo į namo statybas, Tinai atrodo nereikalingas jėgų švaistymas: „Tai niekieno reikalas – tik mudviejų. Viską esame sutarę ir susidėlioję, ir niekas nepasikeis dėl to, kad visa Lietuva tai pasvers ir pamatuos. Viliuosi, kad pavyks tai sutvarkyti... Žinoma, esu girdėjusi, kad tikras vyras po skyrybų susikrauna lagaminus ir išeina. Mano atveju tai nebus taip paprasta, bet ką padarysi...“

Dėl viešai nuskambėjusios šmeižikiškos informacijos šokėja netrukus ketina susitikti su advokatu. Ji jau turi panašios patirties – kai prieš keletą metų internete pasirodė Tinos orumą žeminantys skelbimai, ji kreipėsi į policijos pareigūnus, šie surado kaltininkus, teismas pripažino jų kaltę ir priteisė sumokėti kompensaciją. „Ir šįkart svarstau galimybę gandų skleidėjus patraukti atsakomybėn, – ji nežada nuleisti rankų. – Vieši įžeidinėjimai ir privačių faktų atskleidimas prieš mano valią gali būti sutramdyti įstatymo. Seniai žinojau, kaip paprasta sukurpti televizines istorijas, kurių herojai savo lūpomis net nepatvirtina. Balsas už kadro lyg niekur nieko pateikia faktus, kurių nėra, o liūdniausia, kad didžiajai daliai žiūrovų tai pasirodo šventa tiesa. Klausydamasi, kaip buvę artimi žmonės pilstosi purvais, kraupdavau ir negalėdavau suvokti, kas juos verčia taip elgtis, – o dabar tokios istorijos heroje tapau pati... Nors suvokiu viešumo taisykles, vis tiek apima didžiulis liūdesys dėl to, kaip mes nesaugome vieni kitų.“

Priežasčių šypsotis tokioje situacijoje visiškai nėra. Vis dėlto Tina dar sugeba juokauti. „Ironiškai žiūriu ne į ką kitą, o į pačią save – ir kaipgi taip galėjo atsitikti? – liūdnai šypteli. – Ir vis svarstau: negi ateityje, kurdama naujus santykius, mylimam žmogui turėsiu pateikti teisinę sutartį, įpareigojančią jį niekada nieko neviešinti apie tai, kas tarp mūsų vyko, vyksta ir vyks?..“ Antra vertus, ji išlieka optimistė. Kasdienybė turi įvairiausių spalvų, ir Tina nežada leisti, kad kas kitas ją spalvintų pilkais ar juodais tonais. „Kalbos nurims, laikas parodys, kas buvo teisus, o kas ne, – turi vilties. – Gyvenimas juk tęsiasi.“

Mariaus Žičiaus nuotrauka /Irma Jurgelevičiūtė
Mariaus Žičiaus nuotrauka /Irma Jurgelevičiūtė

 Supratau, kad man reikia bėgti nuo jo visam laikui!

Dainininkė, televizijos projekto „Šok su manimi“ dalyvė Irma Jurgelevičiūtė (38) labai norėtų, kad dabartinė įtampa, kurią jaučia po ką tik įvykusių skyrybų su trečiuoju vyru Rolandu Lavinsku (35), kuo greičiau virstų praeitimi. Deja, laikas bėga ne taip greitai ir emocijos tebėra šviežios.

„Kai į žmonas pasirenki moterį, tikiesi, kad ji puoselės tokias pačias vertybes, kurias ir tu puoselėji. Ištikimybė, pagarba, supratimas... Kai nors viena iš tų vertybių sunaikinama, šeimos nebelieka“, – duodamas interviu žurnalui „Privatu!“ moralines vertybes griežtai dėliojo Rolandas Lavinskas. Irmą tai labai įskaudino. Skyrybos – jau pats savaime skausmingas procesas, kuriam iš paskos velkasi išsakyti ir neišsakyti lūkesčiai, kaltinimai, gėda, pasitikėjimo savimi spragos, giminių ir draugų priekaištai, o čia dar – ir buvusiojo interviu žurnaluose, laidos televizijoje, nutrūkusių santykių eskalavimas, labai asmeniškos, bet staiga labai viešos tapusios vieno žmogaus išvados, virstančios tulžingomis antraštėmis... „Duodamas tokį interviu, jis norėjo mane apšmeižti, apjuodinti, paniekinti viešai, – suvokia Irma. – Jam asmeniškai netarsiu jokio atsakomojo žodžio – mano pamąstymai skirti tik skaitytojams.“

Prieš dvejus metus Irma nuvažiavo į Pravieniškių 2–uosius pataisos namus ir ištekėjo už ten kalinčio Rolando. Žiniasklaidai subruzdus ir užvertus ją klausimais „kodėl?“, iš pradžių kantriai tylėjo, o paskui prabilo – apie meilę. Buvusios meilės dainininkė neneigia ir dabar – nesiima užbraukti ištartų žodžių, karštai įrodinėtų jausmų ir, šiaip ar taip, oficialiai atiduotos rankos. Tačiau toji meilė šiandien lyg aprūkusi juodais dūmais. „Viena pažįstama taikliai pasakė: „Jis tave apdujino“... Jaučiausi lyg apkvaitusi. Tačiau to jausmo nebeliko, – prabyla ji po skyrybų. – Noriu mylėti ir jausti savo sielą degant, bet tai buvo uždusinta. Aš dusau, kentėjau, pavargau... Net ir genialiausias žmogus tampa kenkėju, kai ima save laikyti labai protingu ir svarbiu. Meilė neturi būti kontrolė, neturi versti kentėti... Skyrybų prašymą padaviau aš. Jis dar bandė mane atkalbėti, skambinėjo visiems mano artimiesiems ir draugams, grasino ir terorizavo visą mano šeimą, bet sprendimo nebekeičiau. O dabar suprantu: jam tikriausiai negarbinga būti paliktam, todėl viešai meluoja, kad sprendimą dėl skyrybų priėmėme abu ar netgi – jis vienas.“

Kodėl ji tekėjo už vyro, nuteisto dvidešimt metų kalėti už dviejų žmonių nužudymą? „Tikrai ne dėl išskaičiavimo, narkotikų, alkoholio ar dar bala žino ko, ką man bandė „prilipdyti“ spėliotojų minia, – tvirtai taria Irma. – Iš meilės. Buvau „apakusi“, įsimylėjusi, norėjau jį matyti. O su juo susitikti – kad ir nors kartą per du mėnesius – buvo galima tik už jo ištekėjus. Ilgai nesvarsčiau. Taip, dabar suprantu, kad nereikėjo. Dabar suprantu, į kokį pragarą buvau įkišusi galvą...“ Ji žinojo, kad pavydo ir agresijos jausmai Rolandui nesvetimi. O kuris mylintis vyras nėra pavydus – pernelyg nesistebėjo. Ir staiga aiškiai prisimena paskutinį jųdviejų pasimatymą kalėjimo kameroje: „Jis rėkė. Įsiuto, kai papasakojau, kad ruošiuosi dalyvauti televizijos šokių projekte. Kai pamačiau pabalusius krumplius ir ant kaklo iššokusias gyslas, supratau, kad man reikia bėgti iš ten – ir bėgti nuo jo visam laikui! Išlėkiau iš pasimatymo, užsidariau automobilyje, apsikabinau vairą ir pravirkau. „Viskas, – pasakiau. – Viskas...“

Skyrybos nebuvo nei sklandžios, nei ramios, o Rolando interviu tik įpylė žibalo į ugnį. „Savo nuomonę apie mane – užgaulią, smerkiančią, klaidingą – jis dėsto ne tiesiai man, o spaudai. Argi tai vyriška? – stebisi Irma. – Kai pasakau žmogui, kad jis man nemalonus ir aš nenoriu su juo būti, tai yra garbingas mano prisipažinimas. Išgirdusiam šią nuomonę telieka savo nuožiūra nuspręsti, kodėl jis man nemalonus, ir kaltę priskirti man arba jam. Bet jei apie žmogų sakau, kad jis pasipūtėlis, narkomanas ir girtuoklis, elgiuosi neteisingai – svaidantis tokiais teiginiais galima susidoroti su bet kuo. Laikantis tokių nuostatų galima teigti, kad Sartre tebuvo alkoholikas, Feuerbachas – dabita, o Hölderlinas – pusprotis, bet ar tuo kas nors apie juos pasakoma?.. Lygiai taip pat galėčiau pasakyti, kad Žemė – blusų ir sliekų planeta! Šitokios „tiesos“ – tik melo, juodinimo ir klastojimo priemonės. Teisingi ir garbingi esame tik tada, kai sakome savo nuomonę į akis. O žmogaus „klaidų“ nustatymas už akių, jų paviešinimas, remiantis tėvo Stanislovo žodžiais, kad ir kaip protingai tai skambėtų, tėra tušti plepalai ir to žmogaus skaudinimas.“ Nuo patirto apjuodinimo dainininkė stengiasi atsiriboti. „Savo gyvenime patiriu ir malonių, ir nemalonių dalykų. Bet man visiškai neegzistuoja tai, kas su manimi nesusiję, kas neturi su manimi jokio ryšio ir neranda manyje atgarsio.“

Irma pripažįsta, kad tekėdama už Rolando padarė klaidą – nuo klaidų nė vienas neapsaugotas. „Žmonės keistai reiškia teises į žinomą vardą, ir visai nesvarbu, kieno jis būtų – poeto, kompozitoriaus, vagies ar recidyvisto. Vieną akimirką žmogus gali būti geras ir švelnus, bet jei tik tu nusigręži, neatsakai jam ar pareiški ką nors, kas nepatinka, tampa piktas ir kerštingas... Mano gyvenimas netapo kvailesnis dėl to, kad suklydau, – įsitikinusi. – Pastebėjau – iš blogų, nesuprantamų, „juodų“ gyvenimo etapų aš gaunu kur kas daugiau naudos, nei iš pažiūros sėkmingų. Todėl šiandien man tereikia būti kantriai, nepavargti, išsaugoti budrumą ir harmoningą būties pojūtį.“

Nuo niūrių minčių Irmą dabar gelbėja šokių projektas, koncertai ir labai stiprus gerbėjų bei tikrų draugų palaikymas. Nepavykusi trečioji santuoka neprivertė blogai manyti apie visus vyrus, tačiau nerti į naujus santykius dainininkė tikrai neskuba. „Žinoma, vyrai man rodo dėmesį. Nesijaučiu jais nusivylusi visam gyvenimui – žinau, kad dar yra tikrų vyrų. Bet po šios patirties mano sielos „valymas“ užtruks dar labai ilgai.“

Mariaus Žičiaus nuotrauka /Nijolė Pareigytė ir Eugenijus Ivanenka
Mariaus Žičiaus nuotrauka /Nijolė Pareigytė ir Eugenijus Ivanenka

Pyktis praeis, purvas išseks...

Grupės „69 danguje“ narei Nijolei Pareigytei (25) bene daugiausia stiprybės ir kantrybės prireikė prieš pusantrų metų, kai jos vardas buvo linksniuojamas kiekvienoje žiniasklaidos priemonėje – ir toli gražu ne muzikiniame kontekste. Tuomet ji išsiskyrė su verslininku Eugenijumi Ivanenka (30), ir įskaudintas vyras netylėjo – išliejo širdį vienam didžiausių šalies dienraščių. Prisiėmęs paliktosios aukos vaidmenį, jis neiškentė buvusiajai nekirtęs skaudaus smūgio: prisipažino, kad draugaudama su juo Nijolė nutraukė nėštumą. Tokių dalykų moterys nepasakoja net geriausioms draugėms, o dainininkei tai teko perskaityti pirmame laikraščio puslapyje.

„Iš Eugenijaus to nesitikėjau... Bet gyvenimas kupinas staigmenų, – atsidūsta ji, prisimindama psichologiškai sunkų laikotarpį. – Tąkart atsiribojau nuo visų ir visko. Esu karštakraujė, man buvo labai sunku nutylėti ir neišrėžti visko, ką manau: juk Šauliai – tiesos ieškotojai. Žinoma, kilo pagunda rėkti, draskytis, teisintis, grumtis su juo.... Bet, laimei, šalia buvo blaiviai mąstantis žmogus, kuris įstengė mane sulaikyti. Nedaviau atsakomojo smūgio, nesiteisinau, neįsivėliau į karą žiniasklaidoje, nebesuteikiau jam garbės populiarinti save, naudojant mano vardą... Nutylėjau, išnykau, į bet kokius klausimus atsakinėjau, kad nieko nekomentuosiu. Tikėjausi, kad tai ne paskutinioji – pyktis praeis, purvas išseks, gyvenimas vėl stos į savo vėžes, atsiras kitų draugų ir mylimųjų. Galų gale taip ir atsitiko, todėl labai džiaugiuosi, kad išlaukiau.“

Šoką sukėlusį buvusio draugo interviu Nijolė dabar jau sugeba vertinti ramiai, be karštakošiškų emocijų ir atviros neapykantos. „Kiekviena skyrybų istorija – savaip išskirtinė ir skausminga, – teigia ji. – Vyrams ypač skausminga būti paliktiems. Tik vieni linkę tai nutylėti, išgyventi jausmus savyje, vengti viešumo, o kiti – kerštauti ir drabstytis purvais. Manau, viešai skųstis ir verkšlenti, kad jį paliko, nevyriška, negražu – žinoma, galėčiau prigalvoti ir dar negražesnių epitetų... Bet vis tiek atsiranda tokių, kuriems negėda skųstis, taip sulaukti dėmesio, užuojautos, aplinkinių pritarimo. Visokių vyrų yra... Gal visokių ir reikia?“

Visuose bloguose dalykuose galima įžvelgti kruopelę gėrio. Nijolė praeities įvykiuose sugeba atrasti ir ją. „Kai kurie vyrai, įniršę ant buvusių mylimųjų, jas muša, persekioja, veža į mišką ir užkasa. Vertinant pagal tai, man dar pasisekė, – liūdnai šypteli. – Eugenijus manęs fiziškai nesužalojo – tik psichologiškai ir moraliai. Jis smurtavo žodžiais, „trenkė“ man laikraščiu, viešumu, skandalu... Tąkart labai kankinausi, tačiau likau sveika. Rėžis viduje liko visam laikui, bet pykčio nebejaučiu – aš jam atleidau.“

Po skandalo jiedu su Eugenijumi buvo netyčia susitikę – juk Vilnius nedidelis. Nijolė jo neignoravo, neužrietė nosies ir nepraėjo lyg pro sieną – netgi ištarė „labas“. „Aš tiesiog ne iš tų, kurie ilgai laiko pyktį. Ir mano pasitikėjimas vyrais nuo to karto, laimei, nesumažėjo, – prisipažįsta dainininkė, dabar draugaujanti su krepšininku Artūru Jomantu. – Dėl savo santykių su Artūru jaučiuosi rami. Aš laiminga su juo, apie išsiskyrimą net minčių nekyla, bet netgi jei taip kada nors nutiktų – esu tikra, jis neitų ir nepasakotų mūsų skyrybų istorijos jokiam laikraščiui. Nes jis – tikras vyras.“

Viganto Ovadnevo nuotrauka /Vilija Pilibaitytė-Mia
Viganto Ovadnevo nuotrauka /Vilija Pilibaitytė-Mia

Negalima gimdyti vaikų vyrui, kurio gerai nepažįsti

Dainininkė ir televizijos laidų vedėja Vilija Pilibaitytė-Mia (27) iš buvusios savo santuokos su Edgaru Macnoriumi (36) teturi vieną gražų prisiminimą – sūnų Matą. Žinoma, paauglystės meilė gražių akimirkų paliko ir daugiau, bet jas užgožė nuoskaudos, kai po skyrybų buvęs vyras ir jo motina ėmė viešai vanoti atlikėją piktais žodžiais.

„Išgirdau daug šmeižto, apstulbau nuo išsakytos netiesos. Jaučiausi labai blogai, žemė slydo iš po kojų, netikėjau, kad taip gali būti... Bandžiau teisintis, bet kartu galvojau: kodėl turiu teisintis dėl to, ko nepadariau?“ – šeimyninį karą per spaudą vis dar jautriai prisimena Mia. Buvęs vyras taikė į skaudžiausią vietą – išvadino bloga, neatsakinga motina, ir tai nuskambėjo taip įtikinamai, kad atlikėjos namuose ėmė lankytis vaiko teisių apsaugos darbuotojai. Jokių pažeidimų jie, tiesa, neaptiko, bet buvusio artimo žmogaus užtepta dėmė liko ilgam. „Taip elgiasi silpni, gyvenimu nusivylę, savo jėgomis nepasitikintys žmonės, – pykčio ir šmeižto priežastis bando atspėti dainininkė. – Edgaras iš principo nėra piktas žmogus, bet gal liko įskaudintas, kad jį palikau, pradėjau daryti karjerą, kad – neslėpkime – man sekėsi geriau, negu jam... Kitaip atkeršyti jis negalėjo – todėl keršijo pasitelkdamas viešumą. Žinomam žmogui viešumo kirčiai visada skaudūs, ir jis tai žinojo.“

Mia, kaip ir Nijolė Pareigytė, tokius išpuolius be užuolankų vadina smurtavimo forma: tiesiog vieni buvusieji griebiasi fizinio smurto, o kiti – paskambina žurnalistams. Kaip tai ištverti? Galima, lyg stručiui, įkišti galvą į smėlį ir laukti, kol skandalo banga praeis. Galima sutelkti dėmesį į kitus dalykus ir kitus žmones. Galima kovoti už savo tiesą... Iš karčios patirties atlikėja tvirtina pasimokiusi tik vieno: „Negalima gimdyti vaikų vyrui, kurio gerai nepažįsti.“ Tačiau būtent sūnus šiandien yra ta sąsaja, dėl kurios buvę sutuoktiniai sugeba bendrauti civilizuotai. „Laikas bėga, įtampa nurimsta, pikti žodžiai po truputį užsimiršta, – prisipažįsta dainininkė. – Yra daug dalykų, kuriuos galėčiau atskleisti, bet nebenoriu gilintis ir sukelti naujos priekaištų bangos. Mano santykiai su Edgaru nėra ir niekada nebus draugiški, bet jie yra diplomatiški. Bendraujame vaiko auginimo klausimais, buvęs vyras dažnai pasiima sūnų savaitgaliams, ir turiu pripažinti, kad jis – geras tėvas, kuriam neturiu jokių priekaištų. O kas kadaise buvo tarp mudviejų – tebūnie jau istorija.“

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką