Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Psichologės atsakymas į amžiną tėvų klausimą: „Kaip vaiką priversti tvarkytis namuose?“

Ramunė Pajuodytė-Milašienė
Asmeninio albumo nuotr. / Ramunė Pajuodytė-Milašienė
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Laba diena, Ramune. Dažnai perskaitau jūsų nuomonę vienu ar kitu klausimu. Daug mokausi. Norėčiau savo dukrą auginti kitaip nei mane augino mama. Labiausiai norėčiau išsaugoti mamos ir dukros ryšį, kurio pati, deja, neturiu.

Mano mergaitei 10 metų. Jaučiu, kaip pamažu ji tampa vis agresyvesnė, turinti nepalenkiamą savo nuomonę. Mokosi ji labai gerai, po pamokų lanko baleto pamokas, kur jai taip pat puikiai sekasi, yra gera pašnekovė bet kuriuo klausimu. Tačiau pareigos namuose ją erzina. Tvarkytis savo kambarį jai nepatinka, nusirengus rūbus, juos susilankstyti – nemato prasmės, šluostyti indus – nesąmonė, nes jos draugai to nedaro... Kaip ieškoti sprendimo? Ar tikrai teisinga leisti namuose nieko nedaryti, nes ji to nenori? Ar tvarkytis buityje nėra mūsų abiejų reikalas? (Mes gyvename dviese). Kaip neužgožti jos pasirinkimo, bet nelikti „tarnaite“ namuose?
Ačiū už atsakymą, Alina.

Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt

Sveiki, Alina. Ačiū jums už klausimą, kuris neabejotinai yra aktualus daugeliui tėvelių, norinčių išlaikyti gerus ir prasmingus santykius su savo vaikais bei paaugliais.

Jūs teisi, labai svarbu suteikti vaikui galimybę rinktis, o neversti jo paklusti. Vis dėl to draugiški tarpusavio santykiai, pagarba vaikui ir autoritetingas tėvas ar mama, nustatantis jam ribas – vienas kitam neprieštarauja. Vaikui reikia stipraus ir tvirto suaugusio, į kurį jis galėtų atsiremti, kuris jį nukreiptų. Tėvai paprastai turi daugiau žinių ir patyrimo ir šia prasme yra pranašesni, nors ir lygiaverčiai vaikui.

Vaikui iš tikrųjų labai reikia to pranašumo (žinoma, ne demonstratyvaus ar žeminančio jo orumą), kad jis galėtų jaustis saugiai. Antraip jis, dar toks mažas ir nepatyręs, jausdamas, kad ne tėvai kontroliuoja situaciją ir vadovauja paradui, o jis pats, labai išsigąsta. Taigi, vaikui reikia autoriteto, nepaisant to, kad jis gali nuolat dėl to skųstis ir būti kritiškas bei nepatenkintas.

Svarbu priimti tuos skundus, niurzgėjimus kaip natūralų dalyką ir sveikai reaguoti, kai vaikas pyksta ir maištauja, vengia, manipuliuoja, priešinasi ir visaip provokuoja. Konfliktai, galios žaidimai, nesutarimai yra neišvengiama kiekvienų santykių sudėtinė dalis.

Galų gale, jeigu jis prieštarauja, nesutinka, tai yra pozityvus dalykas ir rodo, kad vaikas jaučia savo vertę, turi savo nuomonę, o nėra paklusni ir nuolanki avelė, besąlygiškai vykdanti kiekvieną tėvų norą.

Be to, vaikui ir nereikia mėgti tų darbų ir džiūgauti, kad jis turi tokią „nuostabią“ galimybę juos atlikti, jis tiesiog turi padaryti tai, kas jam priklauso ir tiek. Vaikui yra svarbu suvokti, kad norint pasiekti savo tikslų, reikia padaryti ir tuos darbus, kurie yra mažiau patrauklūs ar įdomūs.

Svarbiausia – rasti kompromisus, susitarti, susiderinti su vaiku. Tarkime, sutvarkyti namus penktadienį arba sekmadienį, nebūtinai šeštadienį; susidėti savo rūbus tvarkingai, nebūtinai sulankstyti juos į krūveles. Svarbu suteikti vaikui galimybę rinktis ir spręsti pačiam, bet ne dėl paties darymo, o dėl „kaip“, „kada“ tą ar kitą dalyką padaryti.  Abipusiai suderintos taisyklės, reikalavimai ir protingos ribos – nėra blogas dalykas. Jie padeda vaikui orientuotis pasaulyje, išmoko jį savidisciplinos, tuomet jis gali augti ir tobulėti.

Svarbu suteikti vaikui galimybę rinktis ir spręsti pačiam, bet ne dėl paties darymo, o dėl „kaip“, „kada“ tą ar kitą dalyką padaryti.

Visgi tėvai neretai labai pasimeta, kai vaikas pradeda provokuoti ir manipuliuoti („o kodėl aš tas nesąmones turiu daryt, vien dėl to, kad tu galvoji, kad taip reikia?“), juos ima graužti kaltė ir gėda: „va sakiau sau visą gyvenimą, kad nebūsiu tokia kaip mano motina su savo dukra, o dabar darau tą patį, ko negalėjau pakęsti joje: reikalauju iš savo vaiko, ko jis nenori ir kas prieštarauja jo įsitikinimams...“

Beje, vaikas dažnai pasąmoningai jaučia, kad tėvams nėra paprasta reikalauti ir nustatinėti tas ribas, o juo labiau – imtis bausmių ir liepti vaikui atsakyti už pasekmes. Vaikas daugiau ar mažiau sąmoningai tuo naudojasi: „kodėl aš nuolat turiu daryti tai, ko nori tu?“ Staiga mama suklūsta: „Dieve, tikrai, mano dukrelė teisi, kokią aš turiu teisę iš jos reikalauti, ji gali nuspręsti pati“ (nesvarbu, kad jai tik dešimt metų!) ir palaipsniui visi iki šiol buvę susitarimai ir taisyklės nueina velniop.

Kiekvienam vaikui – net ir didžiausiam maištininkui – svarbu jaustis naudingam – šeimai, tėvams, draugams, visuomenei. Jis turi išmokti gerbti kitą ir save, pajusti kito ir savo vertę bei prisiimti atsakomybę už save. Vaikui be galo svarbu suvokti, kad santykiuose turi būti davimo ir gavimo balansas, t. y., kad svarbu ne tik gauti, bet ir duoti (ir kad tai yra malonu, smagu). Vaikui yra gerai, jei jis daro, tai, kas naudinga kitiems. Visgi, jei jis atlieka užduotis tik dėl to, kad tai yra jo „pareiga“ ir „jis privalo“ (kam gi patinka pareigos ir privalėjimai???), jis nesijaučia naudingas ir reikalingas, o labiau – išnaudojamas ir spaudžiamas.

Svarbu suvokti, kad elgseną (jūsų, dukros ir visų kitų žmonių) kontroliuojanti vidinė jėga, kitaip dar vadinama motyvu, gali būti sąmoninga, tačiau gerokai dažniau ji būna nesąmoninga. Ji gali būti net ir nepriimtina, mums nepatinkanti, tačiau ilgainiui tampa įprasta. Tarkime, tas pats namų tvarkymas – tikrai yra nemažai žmonių, kurių paklausę, kodėl jie kartą-du-ar tris kartus per savaitę reguliariai tvarko namus, nors jiems tai visiškai ne prie širdies, atsakys kažką panašaus: „nes reikia“, „kad būtų tvarka“, „aš taip įpratau“, „svarbu, kad būtų švaru“.

Tokie paaiškinimai nenuveda prie tikrosios motyvo kilmės – poreikio, kurį žmogus stengiasi patenkinti, nes sudėtingas priežastingumas slypi giliai pasąmonėje – vieni tenkina estetikos poreikį, kiti – nori efektyviau išnaudoti savo laiką, rasdami daiktus savo vietose, treti – nes vis dar bijo pasąmonėje gyvenančių savo tėvų.

Dar reikėtų pridurti, kad motyvacija gali būti teigiama, kai darome veiksmą, siekdami sau pozityvaus rezultato, arba neigiama – kai atliekame veiksmą, nes bandome išvengti nemalonių pasekmių. Važiuodama pirkti naujos suknelės atostogoms, greičiausiai jausite gerokai didesnį vidinį paskatinimą, nei keliaudama pas stomatologą nemalonios procedūros.

Važiuodama pirkti naujos suknelės atostogoms, greičiausiai jausite gerokai didesnį vidinį paskatinimą, nei keliaudama pas stomatologą nemalonios procedūros.

Jūsų dukra dar tik auga, ir jai pasaulis atrodo visiškai kitaip nei jums. Ji ko gero vis dar užduoda sau klausimus (ir tai yra labai gerai!), pagrindžiančius jos elgesio motyvus.

Pavyzdžiui: „kodėl man reikia tvarkytis kambarį, kai ir taip jame viską randu?“, „kam lankstyti drabužius, jei galiu daryti tai, kas man rūpi ir nešvaistyti laiko beprasmiams veiksmams?“, „mano draugai nešluosto indų, kodėl turėčiau aš, jei man tai nepatinka?“
Dukra, ko gero, (dar) nemato prasmės šiuose veiksmuose.

Dar blogiau, galbūt ji mato iššvaistytą laiką ir energiją („kam man gaišti laiką, jei aš turiu daug prasmingesnės ir įdomesnės veiklos?“, o geriausiu atveju – išvengtą ginčą su mama. Jos motyvacija – neigiama, o tokia motyvacija geriausiu atveju padeda pasiekti atmestinai atlikto rezultato. Beje, toks nuolatinis vertimas daryti tai, ko vaikas nenori, nepadeda jam išmokti savidisciplinos – tada, kai jam iš tiesų reikės valios pastangų, siekiant vieno ar kito jam pačiam svarbaus dalyko, pasąmonė primins: „čia nesąmonė, čia reikia kažkam, ne man, čia stengtis nereikia“ arba dar baisiau: „čia privalai, turi, čia prievarta“.

Tai tikrai nereiškia, kad dukra neturėtų jums padėti tvarkytis namuose ir išmokti tvarkos.
Čia svarbiausia – surasti tą auksinį raktelį į jai tinkamus motyvus. Tam ko gero reiks nemažai jūsų pastangų. Pirmiausia, prisiminkite, kad jūsų dukra yra toks pat žmogus kaip ir jūs, kalbėkitės su ja kaip su sau lygiu žmogumi, kuriam negalite įsakyti, liepti. O jei negalite įsakyti ar nurodyti, tada galite tartis, ar ne?

Galite pagalvoti, o kas jus pačią skatina valytis namus, lankstyti rūbus ar šluostyti lėkštes? „Nes reikia“ – ne atsakymas.

Galite pagalvoti, o kas jus pačią skatina valytis namus, lankstyti rūbus ar šluostyti lėkštes? Neapsiribodama vienu atsakymu, klausinėkite savęs, kodėl jums tai svarbu. „Nes reikia“ – ne atsakymas. Žinodama, kas jus motyvuoja vienaip ar kitaip elgtis, galbūt galėsite tuos motyvus išsakyti ir dukrai – kodėl gi jums tai yra taip svarbu.

Jei abi žiūrėsite į kylančias problemas ne iš priešingų pozicijų, kiekviena siekdama tik savo pačios tikslų, o tapsite sąjungininkėmis, besirūpinančiomis tos pačios problemos išsprendimu, manau, rasite sprendimą, kuris tiktų jums abiems. Tai, žinoma, gali užtrukti. Jei tarp jūsų įsivyravo karo stovis, o dukra iš jūsų girdėdavo tik paliepimus, tam, kad ji pradėtų atvirai dalintis savo požiūriu į jums rūpimus dalykus, teks pelnyti jos pasitikėjimą ir suvokimą, kad nenorite tiesiog primesti jai tam tikrų darbų.

Suprantu jus, Alina, niekas nenori būti tarnaite savo paties namuose. Jei norite išmokyti savo mergaitę rinktis, neverskite jos pačios jaustis tarnaite. Pasikalbėkite atvirai, be priekaištų ir įsakymų – kas ją pačią motyvuotų prisidėti prie namų ruošos, kaip ji mato tai, ko iš jos reikalaujate. Kantriai klausydama ir draugiškai kalbėdamasi su dukra, manau, tikrai rasite išeitį. Sėkmės, gražių ir nuoširdžių santykių.

Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką