Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Renata Mikailionytė: man patinka kurti grožį (papildyta liepos 2 d.)

Renata Mikailionytė
Viganto Ovadnevo nuotrauka / Renata Mikailionytė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Praeityje garsi manekenė, modelių agentūros „Image Group“ bendraturtė, festivalio „Mados infekcija“ prodiuserė ir sūnaus Justo (2 m. 5 mėn.) bei dukros Marijos (11) mama Renata Mikailionytė (36) susitikti pakviečia į Žvėryne įsikūrusį restoraną „Jalta“.

Ne tik dėl to, kad jai čia be galo patinka. Jau antrus metus ji aplink seną medinį namą stengiasi sukurti kuo jaukesnę aplinką. Nusimovusi pirštines, prisėdusi prie stalo ir gurkštelėjusi šalto vandens, Vilniaus kolegijoje pirmus metus kraštotvarką studijuojanti Renata prasitaria: „Jaučiu didelę trauką žemei.“

Susitinkame po dendrologijos – mokslo apie medžius – egzamino. Renata neslepia nusivylimo: „Supainiojau du augalus, nors tikrai juos žinojau. Esu maksimalistė, todėl ir skaudu, kai kartais taip išeina. Na, bet, ką padarysi...“

Dar Renata – idealistė. Ji net neabejoja, jog mieste per mažai skiriama dėmesio aplinkai, o mes neturime aplinkos puoselėjimo kultūros. Tokios kaip, pavyzdžiui, Anglijoje ar Prancūzijoje, kur visi kuria grožį ir pirmiausia tai daryti pradeda nuo savo kiemo. Tačiau Renata įsitikinusi, kad viską galima pakeisti, svarbu – norėti. „Rudenį su keliais bendraminčiais pabandysiu suorganizuoti ką nors gražaus – imsime ir kokį istorinį parką ar skverą sutvarkysim...“ – šypteli.

Jos automobilio bagažinėje sunkiai rasi prabangių elegantiškų batelių porą ar vakarinę suknelę „dėl viso pikto“. Vietoj jų – kastuvas, kibiras, laistytuvas, kauptukas, grėbliai, pirštinės, kartais – atsarginiai drabužiai. „O jeigu prireiks?!“ – nusikvatoja.

Iš kur tokia didelė aistra gėlėms ir gražiai aplinkai?

Ji, rodos, visada buvo. Seneliai turėjo didelį ūkį, todėl žolės pjovimas, bulvių kasimas, ravėjimas – neatsiejama mano vaikystės vasarų dalis. Kita močiutė Žemaitijoje turėjo didelį vyšnių sodą ir rožyną, tad veikti taip pat būdavo ką. Ji buvo lengvo charakterio moteris, truputį menininkė, tad tose džiunglėse leisdavo daryti, ką tik noriu. Ravėdavau, sodindavau gėles, rūšiuodavau grupėmis – man tai patikdavo.

Mokydamasi dvyliktoje klasėje turėjau minčių studijuoti ką nors, susijusį su gėlininkyste, daržininkyste, bet turbūt buvau tam dar nesubrendusi. Kaip tik prasidėjo mano, kaip manekenės, karjera, todėl kai neįstojau į mediciną, pasinėriau į madų pasaulį. Be to, susiklostė tokia situacija, kad privalėjau dirbti, – reikėjo pinigų, tad darbai netrukus tarsi į kokį verpetą įsuko. Gėles kuriam laikui teko pamiršti.

Prieš šešerius metus Senamiestyje nusipirkau butą. Iškart pasirodė, jog aplinkui – pernelyg daug asfalto. Susitariau su namo pirmininku, kaimynais, kad leistų šalia namo paeksperimentuoti. Atidengėme nuostabų grindinį, pasamdžiau žmogų auksarankį, kuris po langais iš akmenų sulipdė bortelius, prisodinau gėlių. Vėliau atėjo kaimynas, pasiūlė ir po jo langais pasikapstyti. Dar po kurio laiko užkalbino netoliese gyvenantis maestro Stasys Povilaitis, leido prie jo namų ką nors gražaus nuveikti. Neseniai sulaukiau vieno komercinio pasiūlymo naujų namų kvartale apželdinti aplinką. Kai baigsis egzaminai, nuvažiuosiu pažiūrėti, ar tikrai sugebėsiu tai padaryti.

„Rudenį su keliais bendraminčiais pabandysiu suorganizuoti ką nors gražaus – imsime ir kokį istorinį parką ar skverą sutvarkysim...“

O „Jaltoje“, kaip suprantu, savanoriauji?

„Jaltos“ bendrasavininkis Augustinas Beinaravičius per bendrus pažįstamus išgirdo, kad domiuosi gėlėmis, ir pasiūlė pabandyti. Tada dar nežinojau, ar stosiu mokytis kraštotvarkos, tačiau jau kurį laiką buvau prisiminusi senąją savo aistrą.
Darbas „Jaltoje“ man – savotiškas apšilimas (šypsosi). Parodžiau Augustinui keletą pavyzdžių, kuriuos radau savo bibliotekoje, nuotraukų iš „gėlininkystės“ kelionių užsienyje ir abu nustebome, kaip sutampa mūsų mintys ir idėjos. Kadangi restoranas įsikūręs sename Žvėryno name, žiūrėjau, kokius augalus šiame rajone žmonės augina.

Nešdama dokumentus į Vilniaus kolegiją ilgai svarstei, ar tikrai tau to reikia?

Žinoma! Labai troškau žinių, bet nešdama atestatą, kuriame pažymiai – vis dar penkiabalės sistemos, svarsčiau: „Aš juk taip seniai mokiausi…“ Negana to, visą laiką dirbau visiškai kitoje srityje. Tikrai maniau, kad neįstosiu.
Kai įstojau, supratau, kad visi kurso draugai – dešimt, penkiolika ar net daugiau metų jaunesni už mane. Buvo juokinga. Daug kas prieš stojant sakė, kad rinkčiausi neakivaizdines studijas, kurių imasi vyresni žmonės. Bet juk aš – maksimalistė, todėl man reikėjo tiesioginio kontakto su dėstytojais. Ačiū Dievui, pirmus metus įveikiau, nors ir rengėme „Mados infekciją“, dirbau agentūroje, rūpinausi šeima.

Esi dviejų vaikų mama, agentūros vadovė, o čia staiga dar ir kasdienės paskaitos, atsiskaitymai užgriuvo...

Man buvo šokas – juk net piešti nemokėjau! Vaikystėje mama lapes už mane nupiešdavo, o čia reikėjo sumedėjusių ir nesumedėjusių, žydinčių ir nežydinčių augalų kompozicijai – geometrinių figūrų. Pieštukas, akvarelė, tušas... Bet pradėjusi pamačiau, kad vis dėlto galiu. Kai kurie draugai menininkai mano darbus įsirėmino – tai didžiausias įvertinimas.
Bet sunkiausia pradėjus studijuoti buvo viską suspėti, suderinti. Šeima, vaikai, darbas, renginys, kuriam tenka ruoštis penkis ar net šešis mėnesius, o čia dar – kontroliniai, koliokviumai. Tačiau laikui bėgant „pagauni“ sistemą, kaip reikia mokytis. Galvoje tarsi pradedi lankstyti origamį, stengtis, jog mintys įgautų reikiamą formą.

Pajuodusios panagės, skaudanti nugara... Sunku patikėti, kad tai tau galėtų patikti.

Kai jauti aistrą, niekas nesunku. Ir net juodos panagės neerzina. Geras pirštines nusipirksiu, ir jų nebeliks. Nugara? Kartais pagalvoju, ar tik nereikės ir reklamuojamo „Kosmodisko“ nusipirkti (kvatojasi). Jaučiu didelę trauką žemei, tačiau negaliu to paaiškinti iki galo. Čia yra daug kūrybos, ir man tai įdomu. Man patinka kurti grožį.

Kaip į šią tavo aistrą žiūri šeima?

Labai palaiko. Bet stengiuosi žmonių nekankinti: tikrai neliepiu Mindaugui (mylimajam Mindaugui Morkūnui – red. past.) vaikščioti augalų parodose po aštuonias valandas. Juk puikiai suprantu, kad man reikia dvigubai daugiau laiko viskam apeiti, apžiūrėti, nufotografuoti. Nenoriu, kad ant kulnų kas nors liptų, nenoriu ir visko kuo greičiau apibėgti – juk ne tam važiuoju.
Čelsyje vykusioje parodoje išgirdau šūkį: „Profesionalumas, talentas ir kantrybė.“ Ko jau ko, o kantrybės dirbant su augalais tikrai reikia...

Patirties semiasi svetur

Renata kasmet lankosi Londone vykstančioje parodoje „Chelsea Flower Show“ – puikioje vietoje naujų idėjų, įkvėpimo, geros literatūros paieškoms. Gegužės gale viešėjo garsiajame Londono botanikos sode „Kew Gardens“, kuriam jau daugiau kaip 250 metų. Pernai buvo Olandijos tulpių parke „Keukenhof“. Šią vasarą žada aplankyti įdomius Vokietijos botanikos parkus. Didžiausia svajonė – nuvykti į Prancūzijos Normandiją, apie kurios kraštovaizdį ir apželdinimo subtilybes turi ne vieną knygą. 
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką