Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Renata Voitechovskaja ir Deivis: „Kodėl žmonės taip stengiasi mus išskirti?!“ (papildyta spalio 7 d.)

Renata Voitechovskaja ir Deividas Norvilas-Deivis
Žurnalo "Žmonės" viršelis / Renata Voitechovskaja ir Deividas Norvilas-Deivis
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Tituluotos gražuolės Renatos Voitechovskajos (31) ir dainininko Deivido Norvilo-Deivio (30) draugystė trunka daugiau nei trejus metus. Prieš beveik pusmetį jie tapo rūpestingais linksmuolio didžiaakio Emilio tėvais. Nepaisant to, skeptikų kalbos, jog šios poros santykiai pasmerkti žlugti, netyla. Nei Renata, nei Deivis tokių kalbų perdėm į galvą neima, kur kas svarbiau jiems – kasdien augantis mažylis, tačiau džiaugsmu besidalijanti pora niekaip negali atsistebėti, kodėl žmonėms taip norisi, kad jų laimė vieną dieną žlugtų.

Esate jauni tėveliai. Turbūt, kaip ir daugelis, norėtumėte pasiguosti beprotišku gyvenimo ritmu?

Renata: Gyvenimas per daug nepasikeitė, bet namų susitvarkyti ir savimi pasirūpinti jau nelabai spėju. Kartais nuoširdžiai norėtųsi, kad para turėtų ne dvidešimt keturias valandas, o nors truputį daugiau.
Deivis: Viskas pasidarė truputį sudėtingiau, ypač – su muzika. Kadangi mano studija namuose, padirbėti ne visada išeina: Renata nuolat kuičiasi, būna kuo nors užsiėmusi, negali viso laiko skirti vaikui, tad su Emiliu tenka užsiimti man.

Štai pagaliau ir išlindo visi studijos namuose minusai!

Deivis: Nežinau, ar tai minusai, nežinau, ar norėčiau kur nors bėgti. Gal – atvirkščiai: ačiū Dievui, kad kuo ilgiau galime pabūti drauge?..
Renata: Deiviui kartais sakau, kad gal man reikėtų su vaikais kur savaitėlei išvažiuoti ir leisti jam padirbėti.
Deivis: Kad mano darbas toks: dirbu tada, kada norisi, – taip esu įpratęs. Nemokėčiau spragtelėti pirštais ir sau pasakyti: „Deivi, namai tušti, visi išvažiavo – kurk dainas!“ Būna ir atvirkščiai: štai vakar užsimaniau padirbėti, bet nebuvo kaip.

Renata: Kai Emilis buvo mažesnis, patyliukais užsidarydavome kitame kambaryje ir leisdavome Deiviui dirbti, o dabar Emiliui nebeįdomu užsidariusiam gulėti: reikia verstis, šliaužti, kalbėti, dainuoti, dėmesio reikalauti.
Deivis: Iš pat pradžių maniau, kad su vaiku šauniai sutarsime, ir visai nesvarbu, mergaitė ar berniukas gims. Jaučiausi esą atsakingas, pareigingas žmogus, visa tai man – jokia naujiena. Gyvenimas gal ir smarkiai apsivertė, bet niekur nuo to nepabėgsi. Stengiuosi visur suspėti: ir geru tėvu būti, ir kūrybos neapleisti, dirbti tiek, kiek įmanoma. Tyliai viliuosi, kad su kiekviena diena bus lengviau, paprasčiau... Kita vertus, galbūt visi sunkumui dar tik ateity (juokiasi)...

Gal jau matyti, kieno charakterį Emilis paveldėjo?

Renata: Emilis – ramus vaikas, nezirziaklis. Bet kartu jis turi visur dalyvauti, viską matyti, pačiupinėti, palaikyti, pakramtyti... Į ką – mane ar Deivį – panašus, sunku paakyti, reikia dar luktelėti.

O išvaizdą?

Deivis: Tokių dalykų nematau, niekada negalėjau pasakyti, kad vaikas – iš akies trauktas tėtis ar mamos kopija.
Renata: O man Emilis panašus į Deivį, išskyrus mano akių, odos, plaukų spalvą, lūpas...
Deivis: ...palauk, o kas tada lieka mano?
Renata: Kaip tai kas? Apatinė dalis (juokiasi)! O jei rimtai, Emilis, mano akimis, turi Deivio veido formą, nosį, ausis. Gražus vaikas.

Deivis man neleidžia pasijusti namų šeimininke: mes daug kartu keliaujame, nesu uždaryta tarp keturių sienų ir mano gyvenimo tikslas tikrai nėra blizgantys namai.

Renatai Emilis – antras vaikas, tad ir patirties, supratimo, įsivaizdavimo, kaip viskas bus gimus kūdikiui, atrodytų, turėjo daugiau. Deivi, su baimėmis, abejonėmis kovoti teko?

Renata: Niekada nežinai, kaip viskas bus, juolab kad abu vaikai – nepaprastai skirtingi. Vanesa buvo rėksnė, klykdavo visada ir dėl visko: ar rengi, ar maudai, ar sauskelnes keiti. Valgyti nori – klykia, nenori – irgi klykia. O Emilis beveik neverkia, jam viskas gerai, visada šypsosi. Vanesa nieko nevalgė, o šitam – tik duok. Apskritai daug kas buvo ir yra kitaip. Kai gimė Vanesa, buvau jaunesnė, galbūt daugiau norėjosi palakstyti, dažniau vaiką palikti mamai, o dabar užtenka sūnų palikti dienai, ir jau nebenustygstu vietoj – kaip jo pasiilgau. Kai dalyvavau „Misis visatoje“, stengiausi kiekvieną naktį grįžti namo ir miegoti su Emiliu, tačiau po kelių dienų jis vis vien manęs neatpažino. Pasidarė truputį nejauku: „Vaikas mamą užmiršo!“

Deivis: Man ši patirtis visiškai nauja, turbūt todėl ir stengiuosi kiekvieną akimirką būti su šeima, nepraleisti nė vienos dienos, nė vienos minutės atskirai. Emilis labai greitai auga, keičiasi, kasdien „iškrečia“ vis ką nors naujo, todėl norisi viską užfiksuoti, prisiminti, kad vėliau netektų gailėtis, jog ko nors nepamačiau, nepastebėjau. Rodos, dar taip neseniai ant vystymo stalo jis laisvai tilpdavo ir vietos iki soties likdavo, o dabar jau nukarusiomis kojomis makaluoja... Kartais pagalvoju: Emiliui jau šeši mėnesiai – kiek daug dalykų nebepasikartos. O vartydamas nuotraukas pagaunu save mąstantį apie tai, jog kai kurių dalykų jau dabar nebeatsimenu. O gaila...

Renata: Deivis labai smulkmeniškas: jis nori ir jaučiasi privaląs viską pastebėti, nieko nepraleisti pro akis. Jam svarbi kiekviena sekundė, praleista su sūnumi. „Žiūrėk, Emilis pirštuką į burną įsikišo!“ – Deiviui tokie dalykai prilygsta patiems tikriausiems stebuklams.

Deivis: Dienoje man būna du žaviausi momentai: kai vaikas ryte pabunda ir būna nepaprastai geros nuotaikos ir kai vakare pavargęs ramiai užmiega. Kas gali būti nuostabiau už rytą, kai pabundi švelniai vaiko trankomas į nugarą, o ištaręs „labas rytas“ pamatai plačią jo šypseną? Ir kas gali būti puikiau už vakarą, kai po nelengvos dienos gali lengviau atsipūsti (juokiasi)?
Neslėpsiu: likti vienam su Emiliu man sunkoka. Kai tik Renata kur nors išeina, iškart pradedu laukti jos sugrįžtančios. Man atrodo, mama iškart pajunta, ko vaikui reikia, o man vis dar sunku suprasti, valgyti ar gerti jis nori. Galiu nebent bandyti tai atspėti arba pasiūlyti ir viena, ir kita (šypsosi)... Būna, Emilis ramiai guli, žaidžia, bet netrukus, žiūrėk, jau reikalauja dėmesio. Jei iškart nepasiseka, apsiverčia ant pilvo ir kažkur šliaužia, dalyvauja, vis tiek išsireikalauja dėmesio. Vėliau pavargsta, o užmigti niekaip negali. Aš jam soskę, bet jam ji netinka, aš jį ant rankų – irgi nekas, aš jį į lovytę – dar blogiau. Žodžiu, jei kalbėtume trumpai apie mūsų gyvenimą, kol kas rasti laiko sau sunkoka. Laimei, galime su Renata pasikeisti darbais, o ir Vanesa stengiasi kiek įmanydama padėti.

Paprastai, gimus sesei ar broliui, vyresniems vaikams pastiprėja savininkiškumo jausmas.

Renata: Tarp jų – didžiulė meilė. Man atrodo, kad Emilis niekam taip nesišypso, kaip šypsosi sesei. Dar nė karto iš Vanesos nesame girdėję, kad per mažai skiriame jai dėmesio, kad mažiau ją mylime. Ji niekada neatsisako pabūti su broliu, jį prižiūrėti, visada pirma lekia Emiliui padėti, ką nors paduoti.

O kaip su jūsų ryšiu – Emilio gimimas santykių nesujaukė, romantikos nesunaikino?

Renata: Kažkada Deivis pasišaipė: „Prieš konkursą ruošiesi, puošiesi, o prieš mane net pasidažyti nebesugebi!“
Deivis: Beje, šį vakarą turėjome vakarieniauti restorane – viskas jau buvo sutarta, užsakyta...
Renata: ...bet pakvietęs už valandos pasakė: „Žinai, aš tavęs nebekviečiu...“
Deivis: ...nes pasižiūrėjau į savo užrašus ir pamačiau, kad kaip tik šį vakarą turiu koncertuoti Jonavoje. Patikėk, tikrai buvau pilnas gerų norų, deja, šį kartą nepavyko.

Renata: Nieko tokio: vietoj „Provanso“ su Emiliu sėdėsime tėčio spektaklyje – tai nėra prasčiau. Ir visai nesvarbu, kad jį turbūt matysime jau kokį aštuoniasdešimt pirmą sykį (juokiasi).
Deivis: Kalbant apie mūsų su Renata santykius, didelio skirtumo kol kas nepajutau.
Renata: Aha, nepajutai?! O kas sakė, kad visą dėmesį skiriu vaikams?!

Deivis: Vieną kartą gal taip ir pasakiau, bet tikrai ne iš piktumo. Profilaktiškai. Tam, kad atkreipčiau į save dėmesį (šypsosi).
Renata: O man nieko netrūksta. Džiaugiuosi, kad turiu tokį vyrą, kuris sugeba ir skaniai valgyti pagaminti, ir niekada nepyksta grįžęs namo ir neradęs garuojančios penkių patiekalų vakarienės. Deivis man neleidžia pasijusti namų šeimininke: mes daug kartu keliaujame, nesu uždaryta tarp keturių sienų ir mano gyvenimo tikslas tikrai nėra blizgantys namai.

Viskas atrodo idealu, o štai būrėja vienam žurnalui pasakė, kad Deivis laksto į kairę ir kad jokių vestuvių laukti neverta. Nejaugi kortos klysta?

Deivis: Kai perskaičiau, iškart užsidegiau apie šią situaciją pasiaiškinti su advokatais. Man nepatinka, kad visiškai nepažįstami žmonės mane šmeižia, sako, jog lakstau pas kitas moteris. Mane tai įžeidė – turiu vaiką, turiu mylimą moterį, tad apie kokius lakstymus gali būti kalba? Negana to, tokias nesąmones juk skaito ir Renata, ir abiejų mūsų tėvai...
Renata: Tu man palakstytum į kairę! Kai pagaučiau, ir vieną, ir kitą už kojų prie lubų prikabinčiau (juokiasi)!

Deivis: Apskritai viešai komentuoti svetimą gyvenimą, ypač kai tai daro rimta save vadinanti būrėja, man atrodo neetiška. Kažkuria prasme tai tas pats, jei gydytojas bėgtų pas žurnalistus ir sakytų, kad tas ar anas serga tokia ar anokia liga. Netikiu burtais, man jie nerūpi, tačiau taip elgtis, manau, tiesiog nepadoru. Niekada nenorėjau žinoti savo ateities ir tikrai nenoriu, bet jei užsimanyčiau, pats nueičiau pas būrėją ar ekstraseansę ir paklausčiau.
Nesuprantu, kodėl žmonės taip stengiasi mus išskirti?! Gal juos erzina, kad mums taip gerai sekasi, kad esame laimingi, gyvename puikiai? Nė vienai porai, o ir žmogui niekada nelinkėjau blogo, visada džiaugiuosi, kai žmonėms pasiseka, tad kodėl mes taip kliūvame, kuo mes neįtinkame?

Juokingiausia, kad po ceremonijos bažnyčioje niekas kitaip Emilio nevadino, kaip tik Volfgangu... Vardas nedažnas, kartu ir Mozartą pagerbėme. Duok Dieve, kad bent lašas jo muzikalumo ir kompozitoriaus talento mūsų vaikui pereitų...

Galbūt įtiktumėte, jei pagaliau vieną dieną į savo vestuves visus pakviestumėte?!

Deivis: Su Renata dalyvavome „Lietuvos dainoje“, dainavome vieną pirmųjų mano dainų „Mergytei“. Man patiko komisijoje sėdėjusios Skaivos (televizijos ir radijo laidų vedėjos Skaivos Jasevičiūtės – red. past.) pastaba, kad iš šalies ši daina skambėjo lyg viešas meilės prisipažinimas ir kone pasipiršimas... Po visko pagalvojau: iš tiktųjų juk taip ir galėjo būti.
Renata: Apie ką mes čia? Ką nori tuo pasakyti?
O man pasirodė, kad Skaiva norėjo pasakyti, jog ši daina galėtų skambėti žmonėms tuokiantis. Kad ir vietoj Mendelssonho maršo...
Deivis: ...gal ir taip. Bet kokiu atveju kalba sukosi apie vestuves (juokiasi)...

Tai?..

Renata: Na, dar jis nesiperša ir kol kas vestuvių nebus. Mes niekur neskubame. Vestuvės tikrai vyks vasarą, o kurią – dar neaišku. Vestuvės kol kas mums nėra galvos skausmas, kurį reikėtų tuoj pat numalšinti.
Deivis: Mes juk gyvename kaip šeima, o ar spaudas pase ką nors labai pakeis, nežinau. Žinoma, anksčiau ar vėliau vis tiek reikės tai padaryti, bet konkrečių planų kol kas nekuriame. Kol kas užtenka to, kad pakrikštijome Emilį. Beje, žinai koks jo krikšto vardas?

Lyg ir girdėjau, kad pavadinote jį Volfgangu...

Deivis: Čia aš kaltas (juokiasi). Renata norėjo Emilį pavadinti Valentinu, bet man šis vardas niekaip nesisiejo: nei Emilis gimė, nei mes jį krikštijome Valentino dieną. Vakarą prieš krikštynas internete radau šventų vardų sąrašą. Kai priėjau „V“ raidę, akis užkliuvo už Volfgango. Kai mamai pasakiau, kad noriu, jog Emilis turėtų dar ir Volfgango vardą, ji patikino tokiu atveju apskritai nedalyvausianti šventėje. Tėtis, girdėjau, ją nuramino, kad tai – tik mano pokštas, tad galite įsivaizduoti, koks buvo mamos veidas, kai bažnyčioje vis dėlto išgirdo kunigą kreipiantis: „Emili Pijau Volfgangai...“ Juokingiausia, kad po ceremonijos bažnyčioje niekas kitaip Emilio nevadino, kaip tik Volfgangu... Vardas nedažnas, kartu ir Mozartą pagerbėme. Duok Dieve, kad bent lašas jo muzikalumo ir kompozitoriaus talento mūsų vaikui pereitų...

Tau tai svarbu?

Deivis: Aišku, svarbu! Galbūt tiksliau būtų pasakyti, kad norėčiau to. Antra vertus, tikrai neketinu jo „laužti“, jei jam kur kas įdomesnis bus sportas. Bet man būtų smagu, jei Emilis domėtųsi muzika ir mes galėtume apie ją kalbėtis, dalytis patarimais. Bet kokiu atveju muzikantas – kur kas geriau nei stilistas (kvatojasi).

Ar pameni, kokį kunigo patarimą išgirdai per krikštynas?

Deivis: Trumpai? Nesiųsti vaiko pas mamą, nes bet kada gali išaušti diena, kai vaikas pas tave nebenorės eiti, jis nebeklaus tavęs patarimo. Kunigo žodžius įsidėjau ir į galvą, ir į širdį. Aišku, visko bus, bet pažadu, jog stengsiuosi, kad to „visko“ būtų kuo mažiau.
Svarbiausia, kad vaikas užaugtų geru žmogumi, kad nebūtų dėl jo gėda. O kad taip būtų, svarbiausia su vaiku bendrauti, nepalikti jo likimo valiai, neversti jo užsidaryti savyje, elgtis taip, kad jis visada turėtų su kuo pasikalbėti, ko paklausti. Stengsiuosi su Emiliu būti labiau draugas.
Renata: Deivis – pats nuostabiausias tėtis: labai rūpestingas ir žiauriai mylintis. Kitas galbūt irgi myli, bet dažnai meilė pasireiškia tuo, kad tėtis uždirba pinigus, o mama pasirūpina viskuo kitu. Tėvų, kurie padėtų auginti, rūpintųsi, maudytų vaiką, keistų sauskelsnes, maitintų, ne tiek ir daug yra. Mūsų tėtis labai supratingas, žino, kad mama dažnai būna labai užsiėmusi ir ant jos negalima pykti... Žodžiu, mūsų tėtis geriausias, mylimiausias, švelniausias, linksmiausias – visoks, koks tik gali būti tėtis. 
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką