„Kaip žinia, yra žmonių, kurie to (protingai atrodyti ir kalbėti – red.) nedaro, nesistengia, ir tada aš iš jų šaipausi. Manęs klausė, kas yra pasityčiojimas, o kas yra kritiška pašaipa. Pasityčiojimo žmogus dažniausiai būna nenusipelnęs, o pašaipos nusipelnęs ir prisiprašęs“, – „Žinių radijo“ laidoje „Naujoji karta“ sakė T. Vidmantas.
Pats režisierius kūrybinio kelio pradžioje labiausiai gerbė rusų absurdo rašytoją Danilą Charmsą bei lietuvių rašytoją Juozą Erlicką – šie jam buvo autoritetai:
„Mano ankstyvoji kūryba buvo panaši į jų pačių kūrybą ir nieko čia nepadarysi – esi taip stipriai įkvėptas, kad bandai daryti panašiai, bet ilgainiui atitrūksti ir atrandi save. Autoritetai reikalingi tam startui, jie kaip tramplynas“, – kalbėjo T. Vidmantas.
Režisierius sako taip pat supratęs, kad kai kam ir jis pats yra autoritetas. Po vieno renginio Klaipėdoje žmonės ėjo jam paspausti rankos ir nusifotografuoti kartu: „Prie manęs priėjo dvi jaunos panelės, apie 20 metų, paprašė nusifotografuoti. Prisiglaudė iš šonų, aš jas apsikabinau draugiškai, ir jaučiu, kaip jos abi virpa. Buvo toks geras jausmas! Supratau, dėl ko tai yra. Būtent to kartais reikia, kad išsikvėptum ir judėtum toliau.“
T. Vidmantas sako besidžiaugiantis, kad, kai nuvyksta į mokyklas, juo domisi ir dešimtmečiu jaunesni žmonės.
„Aš pats esu sena siela, jei taip galima sakyti. Vidumi pasenau gana anksti: man pasidarė neįdomūs vakarėliai, susibūrimų vietos, alkoholio vartojimas ir t.t. Man daug įdomiau filmą namie pažiūrėti ar pažaisti kompiuterinius žaidimus, kuo turbūt dar esu jaunas, bet čia turbūt charakterio savybė – intravertiškumas“, – pasakojo jis.
