Tėtis kietai savo paauglį sūnelį laikė, sielojosi, kad blogais keliais nenueitų?
Marius: Tarp mūsų buvo toks nebylus susitarimas: tėčiui užtekdavo pažiūrėti į mane ir iškart susilaikydavau nuo blogų veiksmų. Nereikėdavo moralų.
Robertas: Manau, esu kietas tėtis. Griežtokas. Bet vaikai (Marius dar turi jaunesnį brolį Aistį) nebuvo labai pasiutę…
Marius: Na, pridarydavau iškadų, kaipgi ne? Bet bent jau žinodavau, kad pasielgiau blogai, nemanydavau, kad esu nekaltas avinėlis.
Nevertė tėtis groti, dainuoti ar šokti?
Robertas: Norėjau, kad būtų pianistas, bet pasižiūrėjo dėstytojai: pirščiukai mažiukai, trumpučiai – nieko nebus. Na, sakau, jei toks reikalas, tebūnie smuikelis. Oi, per vargus, per vargus… Įstojo į J. Gruodžio muzikos mokyklą, kokius dvejus metus viskas buvo gražu, o paskui vaikas aptingo.
Marius: Kai ėmiau rimčiau groti smuiku, lengva nepasirodė. Tėvas daug dirbo, o grįžęs vėlai vakare dar su manimi repetuodavo. Tiksliau – knapsėdavo šalia, o aš čirpindavau gerokai pro šalį. Kaimynams džiaugsmo būdavo mažai. Tie graudūs vakariniai pagrojimai turbūt mano broliui ir atmušė norą mokytis muzikos…
Robertas: Grįždavau aš iš vestuvių po savaitgalio neišsimiegojęs, pavargęs, o dar Mariui reikia padėti pasiruošti atsiskaityti. Ką darysi? Ir sėdžiu naktimis su juo. Gerai, kad bachūras gabus, per porą naktų viską išmoksta, nueina ir pagroja geriau už visus. Bet kai iki muzikos mokyklos baigimo buvo likę gal pusantrų metų, o jis man zyzė, kad nusibodo ir apskritai futbolas geriau, neištvėriau – pagriebiau jį, nuėjau pas jo mokytoją ir pasakiau: „Viskas, pasiduodu. Neturiu jėgų įkalbinėti. Tegul futbolą žaidžia.“ O mokytoja taip švelniai: „Jūs įkalbėkit, tegul baigia. Gyvenime pravers.“ Na, tai abu susėdom ir nutarėm: „Reikia baigti.“ Tas Mariaus smuikavimas man atėmė pusę sveikatos, tad jau nebeliko kvapo Aistį prie muzikos spausti, nors gabumų jis turi daug. Juk kai Marius susiruošė stoti į aktorinį ir išėjo iš grupės „Mink taką“, ten iškart pradėjo dainuoti Aistis.
Plačiau naujausiame žurnale „Laima“
