Rūta, ar yra skirtumas teisėjauti „Lietuvos talentuose“ ir „Chorų karuose“?
Be abejo, yra. „Chorų karuose“ yra mažiau vertinimo kriterijų ir jie aiškesni. Tam tikra prasme tai yra lengviau, nes viskas konkrečiau. Tačiau sunku yra tai, kad kiekvieną chorą turi mokėti ir išskirti, ir palyginti. Kiekvieno kolektyvo pasirodymą komisija turi vertinti iš karto, tad dažnai vienoks vertinimas būna iš pradžių ir kitoks būtų išvydus kitų chorų pasirodymus.
Ar „Chorų karai“ pateisino Tavo lūkesčius?
Man šis projektas įdomus. Šou įsibėgėjo, o kolektyvai ir chorvedžiai, jau puikiai perpratę šio šou esmę, pasirodymams ruošiasi atsakingai ir su dideliu entuziazmu. Matyti, kad visi labai sparčiai tobulėja – tai džiugina.
Esi viena iš griežčiausių ir tiesmukiškiausių teisėjų. Kaip manai, ar į Tavo pastabas atsižvelgiama?
Nežinau, niekada neklausiau, ar dalyviai atsižvelgia (šypteli). Galiu pasakyti, kad visų teisėjų nuomonės dažniausiai sutampa ir tik retkarčiais išsiskiria. Vienintelis mano ir kitų vertintojų skirtumas tas, kad aš savo nuomonę visada išsakau garsiai.
Neseniai apsižodžiavai su „Chorų karų“ dalyve Mia...
Tiesą pasakius, nebuvo jokio apsižodžiavimo. Čia žurnalistai viską išpūtė. Be to, dažnai žibalo į ugnį įpila ir projekto vedėjas Vytautas Šapranauskas. Ne veltui atsirado naujas posakis: „Stipriausias organizmo raumuo yra širdis, tačiau nenusileidžia ir Šapranausko liežuvis“ (šypteli).
Ar galėtumei išskirti kolektyvus, kurie turi daugiausia galimybių iškopti į projekto finalą?
Kiekvienoje laidoje sužiba ir nustebina vis kitas choras. Žmonės mato, kas pastaruoju metu yra favoritas. Kalbu apie Kauno miesto chorą su Raigardu Tautkumi priešakyje. Tačiau man jis nėra vienintelis lyderis.
Visada labiau vertinu universalius chorus ir atlikėjus. Noriu, kad chorai ieškotų spalvų. Mano širdis linksta prie to kolektyvo, kuris stengiasi atskleisti vis kitą savo pusę. Tačiau nelaikau prastesniais tokių dainininkų, kurie yra nuosaikūs. Pavyzdžiui, Deivio Klaipėdos miesto choras. Gerai, kad jie turi aiškią kryptį. Žinoma, svarbiausia – profesionalumas.
Ar norėtumei būti „Chorų karų“ dalyve? O gal komisijos narės kėdė patogesnė?
Ši kėdė tikrai nėra patogi. Bent jau mano atveju. Dėl dainavimo „Chorų karuose“ niekada negalvojau. Jei atvirai, visada noriu išbandyti viską, kas susiję su muzika. Kita vertus, man choras yra labai artimas, kadangi mano mama visą gyvenimą dainuoja Šiaulių valstybiniame chore. Aš užaugau šioje aplinkoje, galbūt todėl ir nepajutau ypatingo potraukio dalyvauti „Chorų karuose“.
Jau kurį laiką TV3 eteryje anonsuojama laida „Auksinis šventas Valentinas“. Kodėl su mylimuoju nusprendėte tapti šio projekto simboliais?
Pasakyčiau atvirkščiai: manau, kad Valentino diena yra simbolis, o ne mes. Mums su Deividu šis projektas yra artimas dėl to, kad įprasmina meilę.
Kaip švęsite šv. Valentino dieną?
Tiesą pasakius, niekada nesame kaip nors ypatingai šventę. Na, gal ir esame romantiškai vakarieniavę, bet tik tiek. Pernelyg nesureikšminame šios dienos, nes dažniausiai tą dieną dirbame.
Pakalbėkime apie „Eurovizijos“ dainų konkursą. Nors Tu vadinama viena iš etatinių dalyvių, tačiau šįmet atrankoje nedalyvauji. Kas nutiko?
Buvo labai įdomi istorija. Iš tikrųjų aš pamiršau, kad apskritai vyksta toks konkursas. Labai nustebau, kai sausio pirmoje pusėje man paskambino „Eurovizijos“ atrankų rengėjai ir paklausė, ar nenorėčiau dalyvauti. Tada aš jų paklausiau, kodėl jie taip iš anksto rūpinasi, juk koncertas vyks tik pavasarį (juokiasi). Jei rimčiau, tai neturėjau tinkamos dainos ir dėl to atsisakiau.
Ar nesigaili, kad pražiopsojai atranką?
Nesijaučiu, kad kažką prarandu. Anksčiau porą kartų jaučiau kažką praradusi, tačiau dabar viskas pasikeitė. Matyt, dabar man gyvenime svarbūs kiti dalykai (šypteli).
