Saulius Skambinas tik visai neseniai išgirdo frazę: „Aš turiu vieną gyvenimą. Norėčiau, kad jame tu būtumei vienintele moterimi...“, kuri jam tapo auksinė. Kas žino, jei toji frazė Sauliaus ausis būtų pasiekusi anksčiau, gal ją būtų pakartojęs maudamas sužadėtuvių žiedą mylimajai dainininkei Karinai Krysko ant piršto? Bet nereikia tų svetimų žodžių! Akimirką, kai dangus priartėja prie žemės, jų ir savų užtenka. Saulius sako, jie liejasi nevalingai: „Karina, ar sutinki tapti mano žmona?..“
Karina ir Saulius atskleidžia paslaptį: jų sužadėtuvės įvyko gerokai anksčiau, nei apie jas ėmė trimituoti spauda. Suėję į porą televizijos projekte „Šok su žvaigžde“, vienas kitam jie pasižadėjo neprabėgus nė metams.
Ne taip lengva nuspręsti, kad žmogus, kurį sutikai, ir yra tas, vienintelis, visam gyvenimui...
Saulius: Čia tas pat, kaip baigus mokyklą atiduoti dokumentus į universitetą. Supranti, kad tavęs laukia naujas etapas. Kita aplinka, erdvė, nauji žmonės. Niekas labai ir nepadės tame etape, pačiam teks kapstytis. Iš tiesų, kai sutinki sau skirtą žmogų, nedaug galvoji, viskas iškart tampa aišku. Lieka tik laukti, kada tai atsitiks.
Karina: Tai atsitiko seniau, nei visi mano... Buvau labai labai susijaudinusi, iš tiesų gerai net neprisimenu visų smulkmenų, detalių. Keistas jausmas... Netekau žado ir nežinojau, kaip reaguoti.
Vadinasi, tai, kas filmuose rodoma apie sužadėtuves, yra tiesa?
Saulius: Oi, kaip jie moka, tie aktoriai... Nors tas jaudulys – tikrai natūralus. Atrodo, juk šalia žmogus, kurį myli, su kuriuo gali kalbėtis apie bet kokius dalykus, ir staiga sukausto baimė...
Karina: Negali žodžio išlementi, kojos dreba, rankos dreba...
Saulius: Ir tuomet nevalingai ištari: „Ar norėtum būti mano žmona?..“
Karina: Na, keistai juk atrodytų, jei to aš tavęs prašyčiau...
Saulius: O man visai patiktų! Modernu.
Karina: Gerai, kitą kartą paprašysiu. Ką tau padovanoti? Irgi žiedą?
Saulius: Ne, man ką nors rimčiau. Aš juk žmogus praktiškas...
Kol jie mirkčioja vienas kitam, galima apžiūrėti Karinos pirštus. Tik vienas žiedelis ant miniatiūrinio mažojo... Galima numanyti, kad ir tas – ne sužadėtuvių. „Buvo žiedas, buvo, – juokiasi Saulius. – Karina jį nešiodavo, o prie jo – dar vieną, kad nenukristų. Aš manau, kad vyrai ne žiedams parduotuvėse rinkti sutverti.“
Karina ir Saulius atskleidžia paslaptį: jų sužadėtuvės įvyko gerokai anksčiau, nei apie jas ėmė trimituoti spauda. Suėję į porą televizijos projekte „Šok su žvaigžde“, vienas kitam jie pasižadėjo neprabėgus nė metams.
Sužadėtuvių paslaptį jums ilgokai pavyko išsaugoti...
Karina: Tai buvo mūsų šventė, užtat ir tylėjome. Norėjosi saugoti jausmą, akimirką. O ji – nepaprasta, jaudinanti.
Saulius: Tai dabar, kai praėjo daugiau nei treji metai, gali mesti kortas ant stalo.
Karina: Tada norėjome saugoti ją sau...
Pagal seną tradiciją per sužadėtuves turi būti du liudininkai. Gal ką nors pasikvietėte? Jūsų tėvai dalyvavo?
Karina: Kai nuspręsime kelti vestuves, tada pasakysime tėvams.
Saulius: Aš irgi sakau, kad tėvų į šitą reikalą painioti nereikia. Tradicijos kinta, visame pasaulyje tėvai tebeturi autoritetą, bet nebeturi galios vaikams. Jie nebesikiša į vaikų sprendimus, leidžia savo gyvenimą rikiuoti patiems. Manau, sužadėtuvių faktą tėvai turėtų sužinoti tik jam įvykus.
Gal apie vestuves – irgi?
Saulius: Na, jau... Tėvus į vestuves pakviesti reikia!
Ar jums neatrodo, kad pasižadėjimas vienas kitam kartais svarbiau nei tuoktuvių ceremonija ir pompastiška priesaika bažnyčioje?
Karina: Kiekvienas susikūręs savo teoriją.
Saulius: Man, pavyzdžiui, svarbu, kai ateini ir sakai: „Štai – mano žmona!“
Karina: Žinau žinau, kas tau svarbu (juokiasi).
Saulius: Esu senamadiškas šiuo klausimu. Santuoka – tai rimta.
Karina: Bet juk būna, kad susituokę žmonės iš tiesų gyvena atskirai. Ne, įrašas pase nieko nereiškia.
Saulius: Draugės ir žmonos statusas skiriasi. Štai ir viskas! Beje, sužadėtinė irgi visai kas kita nei tiesiog draugė...
Karina: Niekaip nesuprantu: juk ir dabar gali mane žmona vadinti, visai nesvarbu, esame susituokę ar ne.
Tokios jų kalbos pasėja nerimą. Ar gali būti, kad sužadėtinė taip niekuomet ir netaps žmona? Saulius spaudžia Kariną prie sienos, o ši visomis jėgomis stumiasi? O gal tai – neteisingas įspūdis? Gal kuo puikiausiai galima nugyventi gyvenimą ne susituokus, o tik susižadėjus?
Karina, pagal senas tradicijas sužadėtiniai per metus turėdavo susituokti. Jūsų vestuvių draugai laukia jau trejus... Gal tu visai ir nesutinki tekėti už Sauliaus?
Karina: Sutinku, tik gal aš kiek kitaip jaučiau gyvenimą nei Saulius. Nežinau, gerai tai ar ne? Gali būti, dėl to kai kas kenčia...
Saulius: Ne ne, Karina, viskas – gerai! Kitaip įsivaizdavau, bet dabar matau, kad parašo nebuvimas mums duoda didesnę laisvę (šypsosi).
Karina: Nėra parašo ir jau gali būti laisvas?
Saulius: Na, tu juk sutinki, kad psichologija yra svarbiausia?
Karina: Kokia psichologija, jei myli?!
Ar galite paaiškinti, kas yra sužadėtiniai? Kokios pareigos jiems tenka? Ką jie turi daryti?
Saulius: Reiškia tai, ką tardami tą žodį ir girdime: pasižadu būti.
Karina: Sužadėtuvės – oficialus dviejų žmonių susitarimas nežiūrėti į šalis (juokiasi).
Karinos amžinų sužadėtinių statusas negąsdina. Saulius visiškai tikras, kad gyvenime negalima stovėti ties riba. Vienas etapas privalo keisti kitą. „Kiek galima stovėti ant rubežiaus, – juokiasi šokėjas. – Arba judu į priekį, arba žengiu atgal. Sužadėtuvės – stop kadras, o jo gyvenime būti negali.“
Vestuvės ir yra žingsnis į priekį. Kodėl jo nežengiate?
Saulius: Su Karina kartu esame ketveri metai. Kodėl nekeliaujame toliau, į naują etapą? Tai – joks pasiteisinimas, tačiau dabar mūsų mintys užimtos darbu. Koncertai, filmavimai, šokių mokykla – visko tiek daug. Ir reikia dirbti, kol esame ant bangos! Kas žino, jei atsirastų laisvo laiko, gal vestuvės ir įvyktų. Norisi pasirengti kaip reikiant, kad liktų gražių prisiminimų, o ne vien įvykęs faktas.
Karina: Man atrodo, kad svarbiausia yra vaikai, o ne vestuvės.
Esate pasirengę jų turėti?
Karina: Jau laikas...
Saulius: Aš irgi labai norėčiau. Mėginu save įsivaizduoti su kūdikiu ant rankų. Bus gana keista.
Karinos amžinų sužadėtinių statusas negąsdina. Saulius visiškai tikras, kad gyvenime negalima stovėti ties riba.
Reikia manyti, kad Kartina su Sauliumi ne tik galvoja apie vaikus... Juo labiau kad sąlygos jiems augti – puikios. Karina persikraustė į Kauną, į Sauliaus namą. Kaip jam pavyko prisivilioti užkietėjusią vilnietę? „Kadangi aš gyvenu Kaune, tai ji, matyt, nusprendė, jog Kaunas – visai gražus miestas“, – kvatoja Saulius. O Karina rimtai priduria, kad kai kas į darbą ir po du šimtus kilometrų važinėja. Kaunas jai atrodo strategiškai gera vieta: iki jūros arčiau, o iki Vilniaus – kas tie šimtas kilometrų?
„Grįšim iš Azerbaidžano, pabūsim Turkijoj, galėsiu jau ir gėles sodinti, man patinka kapstytis“, – sako. Jos gėlyne, beje, rūtos neauga...
Žinau, kad vakarais savo namų virtuvėje mėgstate susėsti ant grindų, gerti arbatą ir kalbėtis. O ginčytis? Bartis? Pavyduliauti? Ar tokie jausmai sužadėtiniams svetimi?
Saulius: Pavydas? Anksčiau jis egzistavo, dabar – jau nebe (šypsosi).
Karina: Sakai – ne? Gerai, tada man irgi – ne.
Saulius: Karina žino, kad geresnio už mane neras.
Karina: Na, matau, labai atsipalaidavęs...
Saulius: Jei ką, tu man – ne žmona.
Karina: O tu man – ne vyras, kad nurodinėtum.
Aišku, lengva kalbėti, kol nekyla įtarimų...
Saulius: Įdomu, kaip čia mums būtų? Pažiūrėsim, palauksim.
Karina: Geriau nereikia...
Saulius: Mes tik juokaujam. Iš tikrųjų man sunku savo gyvenimą įsivaizduoti be Karinos. Kartais žiūriu į ją ir atrodo, kad ji – dalis manęs. Lyg kokia ranka priaugusi.
Karina: Pasiilgau tavęs, kai kartą ilgai nesikalbėjome...
Saulius: Nors taikytis aš visuomet einu pirmas.
Karina: Žinau, kad esu neteisi, jaučiuosi blogai, bet man geriau, kai pasitraukiu, išeinu, pabūnu ramiai, o jau paskui aiškinuosi.
Saulius: Drįsčiau teigti, jog tai – klaidinga. Man problemas reikia spręsti iškart.
Karina: Tik jau ne karštomis galvomis!
Saulius: Bet mes visada gana ramiai kalbamės. Karina – rami tokia, „pagalvės“ būdas.
Karina: Na, ir naujienų apie save sužinojau! Kas ta „pagalvė“?
Saulius: Noriu pasakyti, kad esi tokia jauki, šilta ir minkšta kaip pagalvė...
Karina: Kaip kada... Būna, nusileidi, numoji ranka, ir tiek.
Saulius: Aš tai karštakošis! Stot ir išsiaiškint iškart. Mane erzina tas – rytoj. Jei man svarbu, kas įvyko, aš visą dieną apie tai galvosiu, graušiuosi, vietos nerasiu. Kam taip kankintis?
Jiedu ilgai svarsto, kokie tvirti yra po Jaučio ženklu gimę žmonės, kiek daug ant nugaros jie sugeba nešti ir kaip ilgai prisimena tuos, kurie išvedė iš kantrybės. Užtat Saulius – tikras Ožiaragis. „Tvarka turi būti“, – mėgsta sakyti.
Astrologai tikina, kad Jautis su Ožiaragiu gyvens ilgai ir laimingai...
Saulius: Karina man dar ne žmona – nežinau, kaip čia bus.
Karina: Saulius kaip tikras Ožiaragis mane spaudžia, bet jautis taip lengvai nepasiduos.
Saulius: Kad tik vėlu nebūtų...
O gal bus taip, kaip nuspręs likimas?
Karina: Likimą kartais galima koreguoti.
Kas žino, būtų Karina gimusi Holivude, dabar matytų ją Saulius kaip savo ausis...
Saulius: Vieną dieną ji važiuotų pro Palemoną, ir mes susitiktume (juokiasi). Jei mums lemta būti kartu, tai kartu ir būsime, taigi belieka gultis į lovą ir laukti lemties. Juk žmonės taip dažnai lemtimi mėgsta pateisinti gyvenimo atsitiktinumus.
