Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Skaiva Jasevičiūtė. Adresas: „Villa DeBilla“ (papildyta liepos 7 d.)

Skaiva Jasevičiūtė
Mariaus Žičiaus nuotrauka / Skaiva Jasevičiūtė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Užsukite į „Villą DeBillą“!“ – tokį kvietimą pastaruoju metu išgirsta artimiausi radijo ir televizijos laidų vedėjos Skaivos Jasevičiūtės (28) draugai.

Mergina jau kurį laiką šiltas vasaros dienas leidžia basa braidydama po žalią žolę, su bičiuliais kone kasdien mėgaujasi kepsninėje keptais gardėsiais, o rytais gurkšnoja kavą klausydamasi pušų ošimo ir paukščių čiulbėjimo. Keletą metą galvoje kirbėjusi mintis išsinuomoti namą ar sodybą šalia Vilniaus šiemet pagaliau tapo tikrove, kasdien džiuginančia ir keturis jos taksus.

„Negi slėpsi: šunys, ne kas kita, buvo pagrindinis akstinas ieškoti žalios vejos, – nusijuokia Skaiva. – Centre šunų nepaleisi, Vingio parke – taip pat, tad kaskart tenka ieškoti nuošalesnių vietų be žmonių. Vis pagalvodavau, jog būtų smagu turėti kad ir nedidelį sodą su kiemu, kuriame šunys galėtų laisvai lakstyti, o man nereikėtų jų ganyti. Dauguma draugų, o ir aš pati, gyvename Senamiestyje arba Centre, visi tuo džiaugiamės, bet žalios pievos vis tiek norisi...“

Kadangi vienai nuomotis sodybą būtų buvę per brangu, Skaiva puolė ieškoti bendraminčių. Smagi idėja patiko geram jos draugui žurnalistui Saugirdui Vaitulioniui, tad nieko nelaukę abu leidosi į paieškas. Iš pradžių svarstė apie nuosavą namą kur nors Vilniuje, tačiau ko norėjo, nerado: arba buvo per brangu, arba kiemas per mažas, neaptvertas, arba šeimininkai nepageidavo nuomininkų, auginančių keturis šunis. „Turbūt manė, kad maniškiai viską suniokos, – šypteli mergina. – Bet gal tai tik į gera: kai atvažiavome į šį sodą, su Saugirdu tą pačią akimirką supratome: imam!“

Sovietinius laikus menantis medinis apsilupęs namas, į jokias knygas tikrai nepretenduojantis interjeras, pažastis siekiančios piktžolės – visa tai nei Skaivos, nei Saugirdo nė trupučio neišgąsdino. Mergina juokiasi, kad namui apskritai beveik jokių reikalavimų nekėlė: svarbiausia, kad būtų kur pamiegoti. „Net jei tualetas būtų buvęs lauke, matyt, vis tiek būtume išsinuomoję – juk svarbu, kad kiemas didelis ir su tvora“, – šypteli žurnalistė, patikusį sklypelį aptikusi Nemenčinės plente, netoli Turniškių esančiuose soduose.

Du savaitgalius Skaiva ir Saugirdas atsiraitę rankoves pjovė žolę, ravėjo, iš namų apyvokos reikmenų parduotuvės ir namų tempė, kas reikalinga ir kas sukurtų jaukesnę aplinką. „Vienas pirmųjų mano pirkinių buvo šakės. Merginos ir moterys, jei norite atkreipti vyrų dėmesį ir sulaukti begalybės komplimentų, nesidažykite ir nesipuoškite, o prasineškite parduotuvėje su šakėmis, ir sėkmė – garantuota!“ – prisiminusi vyrų reakciją viename prekybos centre juokiasi Skaiva.

Tiesa, Klaipėdoje užaugusi mergina purto galvą: tai kas, kad įsigijo šakes, – daržininke jos nepavadinsi. Nors tėvai ir seneliai turėjo daržus, nei jos, nei sesės niekas nevertė keliais eiti aplink lysves. Galbūt todėl ir dabar turėdama galimybę dalį sodo paversti daržu Skaiva į tai žiūri su polėkiu. Kol kas viduryje sodo augantys krūmai užstoja vaizdą į „džiungles“ – tą dalį, kurios sutvarkyti nespėjo, bet kur jau galima rasti pirmojo darželio užuominų. „Kas ką nori, tas tą čia sodina, – kvatojasi Skaiva. – Pavyzdžiui, aš pasėjau krapų, kažkas – ridikėlių, dar kažkas dobilėlių vietoj prieskonių užsėjo... Beje, mano daržas – stebuklingas, ne kiekvienas pradedantis galėtų tokiu pasigirti. Kai tik atvažiuoju, einu pažiūrėti, kiek mano krapai paaugo, o šalia jų tai butelį šampano „užaugusį“, tai rūkytas dešreles „išdygusias“ randu. Kas pirmas atvažiuoja, tas ką nors ir „užaugina“...“

Ant geltonos namo sienos, prie durų, kabo ryški iškaba: „Villa DeBilla“. Keturi taksai, laurai kaip garbės simbolis, liepsnojanti širdis, reikšianti meilę – štai tokį herbą naujai vilai sukūrė Skaiva. O pavadinimo autorystė priklauso vienam Skaivos bičiuliui. „Sėdėjome kažkurį vakarą su draugais – visi tokie laimingi, euforijoje. Besėdėdami sugalvojome, kad mūsų sodas privalo turėti pavadinimą. Svarstėme, kad kiekvienas sugalvos po keletą, tada surengsime geriausio rinkimus arba trauksime burtus. Diskutavome ir vienas bičiulis giliai atsidusęs ištarė: „Villa DeBilla.“ Nei rinkimų, nei loterijų nebereikėjo“, – juokiasi.

Sodas – džiaugsmas ne tik Skaivai, jos šunims, bet ir gausiam būriui draugų, kuriems čia leista jaustis kaip namuose. Tiesa, prieš važiuodami visi privalo susipažinti su „Villa DeBilla“ taisyklėmis: nešiukšlinti, netriukšmauti ir neerzinti kaimynų, neraudoti, visada būti geros nuotaikos. Skaiva šypsosi: „Sodą nuomojamės jau daugiau nei mėnesį, tačiau kaskart išvažiuodama draugams kartoju: „Ech, kaip gerai, kad mes jį turime...“

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką